Baimė - tautos nelaimė

Atgimimo pradžioje dažname mitinge galėjai matyti plakatą su tokiu užrašu: „BAIMĖ - TAUTOS NELAIMĖ“. Vėliau, siekdami Lietuvos Nepriklausomybės, žmonės išdrąsėjo, transparantų turinys kito, o pavergtos tautos vieningi veiksmai atvedė į 1990-ųjų kovo 11-ąją. Tuo metu sovietinės nomenklatūros būryje trumpam įsivyravo lengva panikėlė, atmiešta baimės jausmeliu. Tai tvirtinu, nes turėdama Šiaulių sąjūdžio būstinėje visų miesto valdžios vyrų „mobiliakus“ t. y. net tarnybiniuose automobiliuose įvestus telefonus, galėjau labai operatyviai spręsti žmonėms aktualius klausimus.

Tačiau komunistinė nomenklatūra greitai persiorientavo: „epochos sąžinė, garbė ir protas“ - sovietų komunistų partija - įvardijo save lietuviška, nepriklausančia nuo Maskvos. Dar vėliau mutavo į socialdemokratus bei kitokius politinius naujadarus. Kol tautai viešai buvo pilamas informacinis propagandinis opiumas, mikliai persigrupavo represinės struktūros. Kai kurių statutinių įstaigų pasikeitė tik pavadinimas ir uniformos.

Diktatūros dvasios nukonkuravo Konstitucines, o dvidešimt antraisiais Nepriklausomybės metais grįžo ir tautos nelaimė – baimė. Baisu eiti į mitingus ar piketus, nes vyrai juodais drabužiais akivaizdžiai fotografuoja jų dalyvius. Nesaugu kalbėtis telefonu, nes net iš LR Seimo tribūnos pats gryniausias VSD pareigūnas įvardija šimtatūkstantinius pasiklausomų telefonų abonentų ar sekamo kompiuterinio ryšio skaičius. O kur dar visokiausi įtakos agentėlių leidžiami gandai bei gandeliai ir tąsymai po teismus, kuriuose valstybės tarnautojai ieško to, ko niekada neturėjo – GARBĖS ir ORUMO...

Todėl kai Šiaulių sąjūdžio pirmeivių klubas pakvietė miesto visuomenę, signatarus, akademinę bendruomenę drauge su nepolitine partija pasivadinusio „Lietuvos sąrašo“  lyderiu Dariumi Kuoliu bei kitais Vilniaus intelektualais paminėti Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, daktaro Jono Basanavičiaus 161-ąją gimimo dieną, nustebusių buvo daugiau nei patikėjusių kvietimo realumu. Nėra reikalo apsimetinėti: renginio organizatoriai irgi nesitikėjo nei didelio aktyvumo, nei konstruktyvių diskusijų.

„Ir pagalvoti negalėjome, kad Šiauliuose minimas Jono Basanavičiaus gimtadienis“, - ištarė net D. Kuolys, atvykęs į renginį su rašytoju Liudviku Jakimavičiumi, kalbininke Ramute Bingeliene, lituanistais Arvydu Vaičiūnu bei Saule Matulevičiene, skulptore Joana Noreikaite, vertėju Leonu Merkevičiumi. Svečiai išklausė Šiaulių universiteto humanitarinių mokslų daktaro, istoriko Arūno Gumuliausko pranešimą apie signataro Jono Basanavičiaus gyvenimą, jo profesinę, visuomeninę bei politinę veiklą. Pranešėjas neidealizavo praeities, tačiau lygindamas J. Basanavičiaus epochos visuomenininkų bei politikų veiksmus ir elgesį su šiandienos, tarsi padarė įžangą pokalbiui apie tai, ką daryti, kad Lietuvoje formuotųsi aktyvi pilietinė visuomenė. Neprilygstamas diskusijų provokatorius D. Kuolys kvietė Šiaulių universteto bibliotekoje susirinkusius kalbėti, siūlyti, netylėti. Lietuvą vėl užvaldė baimė, todėl, anot jo, valstybę išsaugoti gali tik „pasiaukojantys politikai-visuomenininkai, kuriantys kultūros bendruomenę“. S. Matulevičienė mano, kad ateina metas, kai „tarsi vidinė spyruoklė“ meta žmogų į aktualių įvykių epicentrą, o vidinė nuojauta pasako, ką privalu daryti, kad gyvenimas Lietuvoje keistųsi į gera. „Reikia klausyti, ką sako tavo širdis. Nebijoti. Įveikti beimę“, - įsitikinusi S. Matulevičienė.

Prie „Lietuvos sąrašo“ dalyvių prisijungė ir diskutavo Seimo narys Naglis Puteikis bei Kovo 11-osios Akto signataras Zigmas Vaišvila. Pastarasis piktinosi Seimo, vyriausybės bei prezidentės požiūriu į tautos valią, pareikštą per referendumą dėl atominės elektrinės statybos Lietuvoje. „Žmonių valia nėra niekinė. Jie pasisakė prieš statybas. Tautos nuomonę privalu gerbti“, - sakė šiaulietis nuo gimimo Z. Vaišvila.

N. Puteikis kvietė žmones nebijoti, nes jeigu visuomenė tylės, „pranoksime Baltarusiją“, bus teisiami net vaikai. Seimo narys pasidalino detalėmis iš savo pokalbio su galimu kandidatu į VRM ministrus Remigijumi Žemaitaičiu. „Ar tapęs ministru, bausite vaikus, jei šie ant asfalto rašys žodį TIESOS?“, - domėjosi parlamentaras. Ir sulaukė maždaug tokio atsakymo: „Niekas Lietuvoje neturi teisės kreida gadinti valdiško turto“. Rašantieji, nenuvalę po akcijos Tie-SOS reikalavimo, bus baudžiami...

D. Kuoliui pavyko išprovokuoti diskusijas apie tai, kuo skiriasi politikai visuomenininkai ir „etatiniai“ politikai, kuriems tauta suteikė mandatus dirbti jos labui. Primityviai į šį klausimą būtų galima atsakyti taip: visuomenininkams už jų pilietinį aktyvumą niekas nemoka atlyginimų, o „etatinai“ gauna pinigus net kanceliarinėms išlaidoms... Vertėjo Arvydo Vaičiūno manymu, nėra jokio skirtumo – visi yra politikai, kurie įvairiomis formomis dirba visuomenei, nėra abejingi, gina viešąjį interesą.. Profesorius Arūnas Gumuliauskas, pranešime pavadinęs daktarą J. Basanavičių politikos nevykėliu, teigė, kad politika - rimtas darbas, o visuomeninkai tėra savotiški politikos nevykėliai. D. Kuolys diskusiją baigė labai elegantiškai, primindamas antikos patirtį: tie, kurie dirba visuomenei - politikai, o tie, kurie rūpinasi tik savo gerbūviu - idiotai. Taikliau ir nepasakysi.

Viešnagės Šiauliuose metu vilniečiai neišvengė klausimų apie „Lietuvos sąrašo“ akcijas Daukanto aikštėje, Garliavos mergaitės likimą, smulkių politinių darinių vienijimąsi į galingą antisisteminę bangą ir t. t. Po renginio žmonės dar ilgai diskutavo foje, nesiskirstė, o tvyranti nuotaika priminė Sąjūdžio metus, kai turėjome vieną tikslą ir tarėmės, kaip jį pasiekti. Svečiai ragino šiauliečius domėtis laisvu žodžiu, reklamuoti svetaines www.tiesos.lt ir www.ekspertai.eu, patiems jose bendradarbiauti. Gal tuomet garsiai ištarsime mus suvienysiantį tikslą, kuris padės įveikti tautos nelaimę - baimę. Ir atminkime, kad kalendorius skaičiuoja: iki 25-ojo Sąjūdžio jubiliejaus liko 182 dienos.

P. S. Pasidalinusi įspūdžiais iš susitikimo, skirto Lietuvos patriarcho J. Basanavičiaus gimtadieniui, prisiminiau, kad sovietmečiu buvo rengiami vaikų piešimo ant asfalto konkursai „Te visad šviečia saulė“. Gyvenvietės ar miestų aikštės pražysdavo spalvotais piešiniais. Vaikų kūryba džiugino praeivių akį, valdžia nesipiktino. O juk dar žaisdavome klases ir ant šaligatvių plytelių visko prirašinėdavome... Taigi, gal visokie žemaitaičiai ne valdišką turtą ketina saugoti, o patys paniškai bijo TIESOS ir pilietiškai nusiteikusio jaunimo?