Basas Lansdropas: „Mes laukiame žmogaus nuotraukos Marso fone“

Šiemetinėje konferencijoje „Login“ lankėsi žmogus, žadantis po dešimtmečio į Marso paviršių nuleisti keturis žmones. Jie taps pirmaisiais Marso kolonistais, bet į Žemę daugiau niekada nebesugrįš.

„Naujoji komunikacija“ pakalbino Basą Landsdropą, projekto „Mars One“ vadovą, ar „Mars One“ bus mokslo, ar pramoginis projektas, kas trukdo Marso kolonistams sugrįžti į Žemę ir kodėl taikiniu vis dėlto tapo ne arčiau esantis Mėnulis, kuriame žmonės jau lankėsi, o tolimas ir gana menkai pažįstamas Marsas.

Pradėkime nuo istorijos: iš kur atsirado Jūsų susidomėjimas Marsu? Gal tai spoksojimo į dangų vaikystėje pasekmė?

Visada domėjausi technologijomis, vaikystėje mėgau „LEGO Space“, bet ant Marso rimtai užkibau tada, kai pamačiau pirmąjį Marso roverį „Pathfinder“ 1997-aisiais. Kai pamačiau jo atsiųstas nuotraukas, kažkodėl užsimaniau į Marsą – net negaliu tiksliai paaiškinti, kodėl. Bet dar prieš 16 metų – dar studijuodamas - pradėjau ieškoti galimybių patekti į Marsą. Tik tuo metu jų, žinoma, nebuvo.

Bet prieš porą metų sužinojau, kiek žmonių stebi Olimpines žaidynes ir pagalvojau: turint tokią auditoriją, galima sugeneruoti pajamas, kurios leistų nuskristi į Marsą. Tai ir buvo antrasis kabliukas: pardaviau savo turimas kompanijos akcijas ir investavau į „Mars One“.

Savo pranešime davėte pavyzdį, kad žmogaus išsilaipinimą Mėnulyje stebėjo daugiau žmonių, nei tuo metų būta televizorių. Bet tai buvo Šaltojo karo laikai, vyko Kosminės lenktynės. Ar nemanote, kad šiais laikais auditorija jau yra išlepinta technologinių ir mokslinių reginių, kad susirinktų tokią auditoriją?

Žmogaus nusileidimas Marse būtų milžiniškas žingsnis, ir žmonės tai supranta. Žmonės domisi technologijomis, jiems įdomu, ką su tomis technologijomis galima nuveikti ir žmogus Marse būtų milžiniškas šuolis tiesiogine šių žodžių prasme. Visi tuo domisi – aš niekada nesutikau žmogaus, kuris pasakytų „Žmogus Marse? Rimtai? Ne, nejaudina.“

Visi žmonės yra paveldėję susidomėjimą plėsti ribas, potraukį plėstis. Mes tai mokame – kai kas pasakytų, kad net per daug gerai.

Mes laukiame nuotraukos, kurioje būtų matomas žmogus Marso fone. Ir kai mes atrinkinėsime astronautus – tai bus mūsų draugai, atrinkti mūsų pačių, – tai nebus tiesiog astronautai, išrinkti kažkokios agentūros, tai bus mūsų pasirinkimas. O jei į Marsą skrenda tavo draugas – natūralu, kad tau bus įdomu, kaip jam ten sekasi.

Agentūrų į kosmosą siunčiami astronautai turi būti gerokai palypėję karjeros laiptais dar prieš tai, o ir jau atrinkti skrydžiui turi dar keletą metų treniruotis. Ar manote, kad sugebėsite paruošti būsimus astronautus savarankiškai?

Niekas nėra astronautas, kol juo netampa. Ir dėl ilgo pasiruošimo – netiesa. NASA pasiruošimai trunka dvejus metus. Taip, anksčiau, kad taptum astronautas, turėdavai būti pilotas, ar panašiai. Bet kam Marse pilotas? Ten juk nėra lėktuvų. Pavyzdžiui, nereikia ir smegenų chirurgijos specialistų – ten nebus pakankamai technologijų, kad galėtum atlikti smegenų operacijas. Marse nebus daug technologijų, prie kurių esame pripratę, tad jų specialistų ir nereikės.

Žinoma, mes atrinkinėsime protingus žmones, sveikus žmones ir būtinai sugebančius dirbti komandoje – pastarasis dalykas taps didžiausiu iššūkiu. Per septynerius metus (iki numatomos misijos pradžios) galima suspėti įgyti inžinieriaus ar mediko diplomą, ar net abu – jei tikrai gerai padirbėsite.

Mes treniruosime juos, ir jie bus žymiai geriau paruošti nei kai kurie kosmonautai, kurie skrido į Tarptautinę kosminę stotį.

„Mars One“ - tai mokslinis projektas ar šou?

Manau, tai bus tyrinėjimų projektas (angl. exploration project). Ne mokslo ar šou, bet būtent – tyrinėjimų. Šou bus kelias į tai – padės surinkti reikiamas lėšas. Kažkiek bus ir mokslo, bet žmonės iš tiesų domisi ne mokslu, o tyrinėjimais: pavyzdžiui, vietomis, kur iki tol nebūta.

Bet kas naudingiau žmonijai: kosmoso turistai ar kosmoso tyrimai?

Manau, abu dalykai.

Pavyzdžiui, dėl šios misijos atsiras naujų technologinių išsišakojimų (angl. spinn-offs). Tarkime, atliekų perdirbimas – ypatingai aktuali tema Marsui. Kiekviena į Marsą siunčiame molekulė yra brangi finansine prasme, dar perdirbinėti teks VISKĄ. 
Arba Saulės energija: čia misija irgi taps dideliu paskatinimu tobulinti technologijoms.

Manau, atsiras ir daugiau išsišakojimų, apie kuriuos kol kas dar nė nenutuokiame.

Be to, kai žmonija suvoks, kad ji jau gyvena dviejose planetose, kad jau žengėme dar vieną evoliucijos žingsnį – tai atneš neišmatuojamą įkvėpimą, kad viskas yra įmanoma. Tai motyvuos vaikus – nes jei gerai mokysiesi, jei būsi sveikas, – tu gali būti kitos kartos marsonautas.

Ar galvojate apie šios misijos tęstinumą?

Manau, tęstinumas bus. Nes technologijos vis pinga ir pinga. Gal ateis toks laikas, kai visą gyvenimą tikslingai taupęs, galėsi nuskristi į Marsą.

Bet kodėl tada žmonės neskrenda į Mėnulį? Jis juk arčiau, tad gal būtų pigiau?

Todėl, kad tam šiandien dar nėra technologijų. Tai tiek pat sudėtinga, kiek ir nuskristi į Marsą. Tam reikėtų dešimties metų investicijų. Be to, tai neturi verslo pagrindo. Nes jei mes vėl skristume į Mėnulį, žmonės nenorėtų ten pasilikti: ten diena trunka 15 parų, ten radiacija, mikrometeoritai. Mėnulyje nėra vandens – jį tektų skrydžiais gabentis iš Žemės. Nebūtų nuolatinės gyvenamos vietos.

Skrydžiai į Mėnulį būtų tokie patys, kaip ir jau įvykusios „Apollo“ misijos – žmonės atskristų, pabūtų ir išvyktų. Tuo tarpu didžiausias Marso pranašumas tas, kad žmonės galėtų jame likti.

„Mars One“ pristatote kaip misiją su bilietu į vieną pusę. Bet gal po dešimtmečio jau egzistuos technologijos, galinčios parskraidinti žmones atgal?

Mes norime parodyti, kad tai, ką siūlome, yra įmanoma su jau šiandien egzistuojančiomis technologijomis. Mes negalime parduoti misijos, kuriai reikiama technologija dar nesukurta. Investuotojams reikia modelio, kuris veikia jau šiandien.

Nemanau, kad sukurti technologijas, galinčias sugrąžinti žmogų į Žemę, užtruks ilgiau nei dešimtmetį. Bet ne tai problema.

Būdami kosmose, žmonės praranda kaulų tvirtumą ir raumenų masę. Marso atveju tai nėra didelė problema, nes ten prarasite tik apie 20% raumenų masės ir tik 10% kaulų masės. Bet gravitacijos jėga Marse – tik  0,4G (Žemėje – 1G; aut past.), tad Marse jūs – supermenas, galintis kelti dvigubai sunkesnius daiktus nei čia, Žemėje.

Tačiau po gyvenimo Marse prie 0,4G ir pusės metų trukmės kelionės prie 0G, adaptuotis prie 1G Žemės aplinkos būtų išties ekstremalu. Todėl manau, kad ypač pirmieji žmonės, nusileidę Marse, niekada negalės sugrįžti į Žemę.

Pats B. Landsdropas į Marsą neskris

Taigi, tolimesnis žmonijos evoliucijos žingsnis – dvi atskiros žmonių rasės: žemiečiai ir marsiečiai?

Evoliucija paprastai trunka ilgai, ir mums žinomuose kraštutinumuose – tarkime, Žemės ekvatoriuje ir Šiaurės poliuje – ne taip jau labai ir skiriasi. Bet Marso atveju tai jau kas kita. Tai bus įdomu. Pamatysime, kaip ten bus.

Basai, o jūs pats skrisite į Marsą?

Aš ypatingai pavydžiu pirmajai astronautų grupei, kuri skris į Marsą, bet yra keletas priežasčių, kodėl vis dėlto neskrisiu: pirma, turiu puikią gyvenimo draugę ir nenoriu jos palikti. Antra, jei mūsų projekto modelis yra tas, kad būsimus marsonautus demokratiniu būdu rinks visi Žemės žmonės, man ten kaip ir neatsiras vietos. Ir trečia: esu labai nekantrus, o tai – didelis trūkumas jau vien kelionei į Marsą.

... ir jūsų paskutinis žodis mūsų skaitytojams...

Jei tikrai domitės šiuo projektu – prenumeruokite mūsų naujienlaiškį, sekite mūsų veiklą, nes TAI tikrai įvyks!