Beprasmiškos kalbos apie beprasmišką instituciją?

Žiniasklaida skelbia, kad parlamentarai Inga Valinskienė arba Arūnas Valinskas neoficialiai minimi tarp galimų Tautos prisikėlimo partijos kandidatų į kultūros ministrus. Žinoma, daugelis tokias kalbas laiko paprasčiausiu pokštavimu. Ar kas nors galėtų įsivaizduoti, pavyzdžiui, Seimo narį Algimantą Salamakiną brėžiantį Lietuvos krepšinio rinktinės žaidimo strategiją? Turbūt sunkiai.

Tačiau ne paslaptis, kad ir patys netikėčiausia pokštavimai Lietuvoje lengvai gali virsti konkrečia realybe. Todėl nestebina, kad A. Valinsko ir jo artimiausių bendražygių pasisakymai apie kultūra ir Kultūros ministeriją yra priimami ir komentuojami kaip savaime suprantama norma. Kitas dalykas – iki šiol niekas, nuo Seimo narių iki Prezidentūros patarėjų - be bendrų, trafaretinių ir tuščių frazių nepaaiškino, kokia šios „kultūrinės“ institucijos, Kultūros ministerijos, misija, prasmė, ką ji veikia ir kam ji apskritai reikalinga. Kultūros ministerija, įgyvendindama taip vadinamą „kultūros politiką“, nesilaiko jokio demokratiškumo principo, kaip tai numato oficialios Lietuvos kultūros politikos nuostatos, kurių vienas punktas skelbia: „Kiekvienas visuomenės narys turi teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl kultūros“. Kultūros ministerija ir, pirmiausia, pats jos vadovas vadovaujasi tik administraciniais metodais ir jai pavestoje valstybės valdymo srityje visomis priemonėmis vengia viešumo. Kultūros ministerija neužtikrina jokio efektyvaus ir skaidraus kultūros rėmimo mechanizmo, nepateikia net minimalios informacijos visuomenei. Viskas padaryta taip, kad sprendimus kokius tik nori ir kada nori vienasmeniškai priima politikai. Praktiškai visi klausimai svarstomi siaurame Kultūros ministerijos ratelyje su tik pačiai Kultūros ministerijai žinomais kriterijais, pasirinktais ir dažnai anoniminiais „ekspertais“.Begalės neva patariamųjų institucijų buvimas prie Kultūros ministerijos, kurių visų net išvardinti nepajėgi pati ministerija, tėra tik darbo imitacija ir patogi forma bet kokiai atsakomybei išvengti. Kultūros ministras priima sprendimus įvairiais klausimais nesilaikydamas jokių teisėkūros taisyklių ir teisės aktų nustatytos tvarkos, jau nekalbant apie tai, kad Kultūros ministras asmeniškai vengia bet kokių kontaktų ar konsultacijų su visuomene. Begalės neva patariamųjų institucijų buvimas prie Kultūros ministerijos, kurių visų net išvardinti nepajėgi pati ministerija, tėra tik darbo imitacija ir patogi forma bet kokiai atsakomybei išvengti. Vienintelis įsimenantis paties dabartinio Kultūros ministro darbas, tai gėdingas gebėjimas spręsti savo garderobo, t. y. kostiumo įsigijimo klausimus už mokesčių mokėtojų pinigus, tarsi jis jo negalėtų įsigyti iš savo didelės ministro algos. Tačiau bent bandymo dirbti tiesioginį savo darbą ir noro nors kažkiek pakeisti parazitinę tvarką įsigalėjusią šioje įstaigoje per daugelį metų (ką geriausiai atspindi septynerius metus besitęsiantis Tūkstantmečio VEKS projektas) deja nesimato. Trumpiau sakant, Kultūros ministerija, tokia kokia ji yra dabar, nelabai ką bendro turi su kultūra. Iš esmės tai grandioziška (griozdiška) valstybės pinigų perskirstymo kontora, kuri, svarbiausia, realiai nėra niekam atskaitinga.Visi supranta, kad ministras R. Vilkaitis, teatralų kalba sakant, galingai pervaidina vaizduodamas nepasiekiamą ir principingą valdžios tarnautoją. Bet keisti jį, kai dar neišaiškintos aferos, su kuriomis jis spėjo asmeniškai susisaistyti (tą rodo turimi „ekspertai.eu“ dokumentai), ar neišsiaiškinus, ką jis vertingo padarė, būtu visiškai teatralizuotas absurdo maskavimas. Tą geriausiai iliustruoja vieną iškalbinga detalė – R. Vilkaičio vadovaujama Kultūros ministerija iki šios dienos, pažeisdama visus Vyriausybės nutarimus, nepateikė programos VEKS finansinės ataskaitos už 2009 metus. Maža to, tai ką Kultūros ministerija pusę metų vėluodama pateikė už 2008 metus, ataskaita pavadinti negalėjo net pačios Vyriausybės atstovai. Visi supranta, kad ministras R. Vilkaitis, teatralų kalba sakant, galingai pervaidina vaizduodamas nepasiekiamą ir principingą valdžios tarnautoją. Bet keisti jį, kai dar neišaiškintos aferos, su kuriomis jis spėjo asmeniškai susisaistyti (tą rodo turimi „ekspertai.eu“ dokumentai), ar neišsiaiškinus, ką jis vertingo padarė, būtu visiškai teatralizuotas absurdo maskavimas. Žinoma nereikia abejoti - anksčiau ar vėliau ministras vis tiek bus priverstas kalbėti, ir ne būtinai pas ministrą pirmininką, savo partijos vadovybę ar prokurorus, o, pavyzdžiui, kuriame nors policijos komisariate. Todėl šio straipsnio pavadinimą „beprasmiškos kalbos apie beprasmišką instituciją?“ reikėtų skaityti taip – „prasmingos kalbos apie didelius pinigus, kuriuos galima pasiimti per kultūros sferą“. Pavyzdžių, kaip tie pinigai yra įsisavinami, yra daugiau negu reikia. Svarbiausia susidaryti sąlygas prie jų prieiti. Aiškiai matyti, kad dabartinis ministras nėra tinkamiausias tokiai misijai, dėl ko ir inicijuojamas jo keitimas. Ir vėl eilinė partija savo eilinį žmogų patrauks į šešėlį, vietoj jo pastatys kitą, kuris darys, gal kiek kitaip, bet lygiai tą patį – imituos svarbią valstybinę veiklą, realiai būdamas mažas, bet svarbus sraigtelis valstybės pinigų, neva skirtų kultūrai, siurbimo "versle".„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]