Bjauri prancūzų veidmainystė

Šio teksto autorius – Tomeras Barakas – Izraelio gydytojas, dirbantis valstybinėje Botsvanos ligoninėje ir medicinos mokyklos dėstytojas Harvardo universitete.

Tragedija Paryžiuje negali nekelti siaubo. Tačiau, Prancūzijos lyderių retorikoje yra kažkas, dėl ko aš pajutau vidinį diskomfortą, palengva didėjantį ir palengva pereinantį į pykinimą. Net jei lozungas „Laisvė, lygybė, brolybė“ kažką ir reiškė XVIII a. revoliucionieriams, dirbančios giljotinos garsas šį šūkį užtildė ilgam. Nuo to laiko daug kas pasikeitė.

Visus, kas ne iš nuogirdų žino apie Prancūzijos užsienio politiką, stebina, kad soti makiaveliška Prancūzija, kuri amžius taiko priespaudą užsienio valstybėms, pretenduoja į vakarietiškos laisvės simbolį. Pilnam Prancūzijos intrigų savo kolonijose sąrašui sudaryti reikėtų labai daug laiko. Kam įdomu, gali „pasigooglinti“ internete Malio, Kamerūno, Gabono, Centrinės Afrikos Valstybės šalių istorijas. Sąrašas tikrai nepilnas. Šiose šalyse Prancūzija naudojo ir naudoja daug kartų išbandytą taktiką, taip vadinama „Françafrique“: ryšių sistema tarp Eliziejaus rumų ir šalių, kurios turi daug naudingų iškasenų. Dėka šios sistemos, Prancūzija tapo šiuolaikine klestinčia šalimi, o dešimtys milijonų afrikiečių gyvena skurde, valdomi žiaurių diktatorių, prievartautojų, žmogžudžių ir grupuočių, prekiaujančių žmonių organais. Neretai šie žmogžudžiai veikia marionetinių vyriausybių vardu, kurios buvo paskirtos „buvusių“ kolonizatorių.

Vakarų šalys tik prieš dvidešimt metų priėmė Fukujamos tezę apie istorijos pabaigą ir laukė, kad visos pasaulio tautos užsiriš trispalves juosteles ir bėgs į rinkimines apylinkes, o dabar yra šokiruoti islamo teroro banga. Kodėl šie laukiniai nesupranta, kaip yra nuostabu gyventi laisvėje, lygybėje ir brolybėje, kokia nuostabi yra MTV, ir kaip yra puiku auskaras bamboje, skirtingai nei Koranas ir parandža. Jei tai civilizacijų karas, tai karas vyksta ne tarp radikalaus islamo ir liberalių demokratijų, o tarp radikalaus islamo ir laukinio kapitalizmo, kuris yra nei kiek nemažiau žiaurus ir praliejęs daug daugiau kraujo, nei Al-Qaeda ir Islamo Valstybė.

Tik idiotą įžeidžia karikatūra, tik paskutinis niekšas, kuris degs pragare, užmuša už piešinį. Tačiau, kai man sekantį kartą reikės klausytis, kaip Fransua Ollandas gina demokratines vertybes, aš iš anksto atsinešiu maišelį  vėmalams.

Šaltinis: haaretz.co.il