LRTK teks atsakyti: išvados apie dezinformaciją paskelbtos, dokumentai ir pinigai liko neparodyti

LRTK lyderis Mantas Martišius (kairėje).

Lietuvoje pastaraisiais metais daug kalbama apie dezinformaciją, Kremliaus naratyvus, socialinius tinklus, „Telegram“, „TikTok“, „YouTube“ ir įvairias informacinio saugumo grėsmes. Ši tema tapo patogia viešosios komunikacijos formule: vieni aiškina, kas yra grėsmė, kiti rengia konferencijas, treti pristato tyrimus, ketvirti žada apsaugoti visuomenę nuo melo.

Šį kartą kalbame apie Lietuvos radijo ir televizijos komisijos užsakymu atliktą tyrimą apie dezinformaciją Lietuvos viešojoje erdvėje ir su juo siejamą įmonės „Repsense“ socialinių tinklų analizę.

2026 m. kovo 9 d. viešai buvo pristatyti tyrimo rezultatai. Kalbėta apie „Telegram“, „Facebook“, „TikTok“, „YouTube“ skleidžiamą turinį, Kremliaus naratyvus, prorusiškus įrašus, antivyriausybinį turinį, neapykantos kalbą ir kitas informacinės erdvės grėsmes. Vėliau ši tema buvo tęsiama ir žiniasklaidos laidose.

Kilo esminis klausimas: jeigu išvados jau paleistos į viešumą, kur faktai, kuriais jos grindžiamos?

Todėl 2026 m. kovo 18 d. Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininkui Mantui Martišiui buvo pateikti devyni žiniasklaidos paklausimai.

Buvo klausiama, kur yra viešai minėti „Telegram“ įrašai, įvardyti kaip prorusiški, ir prašoma pateikti 80 „TikTok“ paskyrų bei 52 vaizdo įrašų, dėl kurių LRTK kreipėsi į šią platformą, sąrašą.

Teirautasi, kas iš šio turinio buvo pašalinta, o kas nepašalinta, prašoma paaiškinti, kokius konkrečius asmenis, grupes ar veikėjus M. Martišius turėjo omenyje kalbėdamas apie „nelabai garbingus“ asmenis.

Taip pat buvo prašoma patikslinti, kas konkrečiai laikoma „blogų dalykų kalbėjimu“, kokie užfiksuoti tokio turinio atvejai ir kokiais kriterijais jie vertinti.

Jeigu institucija viešai pasako, kad tam tikri įrašai yra prorusiški, tam tikras turinys – dezinformacija, o tam tikros platformos naudojamos Kremliaus naratyvams skleisti, visuomenė privalo matyti šiuos konkrečius pavyzdžius. Ne bendras frazes, o faktus.

Tačiau 2026 m. kovo 24 d. LRTK pateikė atsakymą, kuriame vietoj konkrečių pavyzdžių buvo atsiųstas biurokratinių formuluočių rinkinys, kuriame nurodyta, kad „atliekamas išsamesnis vertinimas“, „rengiama detalesnė analizė“, „konkrečių tyrimo duomenų šiuo etapu pateikti negalime“, o apibendrinta informacija esą bus pristatyta užbaigus analizę.

Kitaip tariant, tyrimas buvo pakankamai subrendęs viešam pristatymui, žiniasklaidos publikacijoms ir LRTK pirmininko komentarams, bet nepakankamai subrendęs tam, kad visuomenei būtų parodyti konkretūs pavyzdžiai.

Tuomet ką tiksliai visuomenė išgirdo kovo 9 d. pristatyme? Galutinio tyrimo išvadas? Preliminarias prielaidas? Viešųjų ryšių santrauką? Dar nebaigtos analizės interpretaciją? Ar tiesiog institucijos vadovo pasakojimą, kuriuo visuomenė turi patikėti be patikrinamų įrodymų?

Dėl tokio LRTK atsakymo buvo kreiptasi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją, prašant įpareigoti instituciją iš naujo pateikti tinkamus atsakymus.

LRTK laikėsi pozicijos, kad konkrečių duomenų pateikti negalėjo, nes vyko papildomas tyrimo vertinimas, analizė nebuvo baigta, o institucija neprivalo kurti naujos informacijos ar atlikti papildomo analitinio darbo vien tam, kad patenkintų pareiškėjo prašymą.

2026 m. gegužės 12 d. Lietuvos administracinių ginčų komisija šį skundą atmetė. Formaliai LRTK šią bylą laimėjo. Tačiau liko esminis klausimas: jeigu LRTK galėjo viešai skelbti išvadas apie dezinformaciją, kodėl tų išvadų faktinio pagrindo nebuvo galima parodyti visuomenei?

Jeigu LRTK iš tiesų negalėjo pateikti konkrečių pavyzdžių, nes analizė dar buvo nebaigta, vadinasi, visuomenei buvo pristatinėjami teiginiai, kurių faktinis pagrindas tuo metu dar nebuvo iki galo suformuotas, apibendrintas ar parengtas pateikti.

Šiuo klausimu rankos nebuvo nuleistos, ir 2026 m. kovo 25 d. Lietuvos radijo ir televizijos komisija gavo kitą paklausimų grupę.

Šį kartą klausimai buvo ne tik apie konkrečius pavyzdžius, bet ir apie tyrimo statusą, dokumentus, finansavimą bei paslaugos įsigijimą.

LRTK lyderio buvo klausiama, ar 2026 m. kovo 9 d. spaudos konferencijoje buvo pristatytas jau atliktas ir užbaigtas LRTK užsakytas tyrimas ir (ar) analizė. Jeigu ne, prašyta nurodyti, kas konkrečiai dar nėra užbaigta: pats tyrimas, papildoma analizė, galutinė ataskaita, duomenų apdorojimas ar kiti veiksmai.

Taip pat prašyta nurodyti, kokius konkrečius dokumentus ir duomenis LRTK tuo metu turėjo: galutinę tyrimo ataskaitą, tarpinę ar darbo versiją, duomenų rinkinius, lenteles, išrašus, sąrašus, spaudos konferencijoje pristatytą medžiagą, skaidres ar santrauką. Buvo prašoma aiškiai pasakyti, kuri informacijos dalis jau yra LRTK dispozicijoje, kuri dar nėra suformuota, o kuri, nors ir yra turima, redakcijai nėra pateikiama.

Kita klausimų dalis buvo susijusi su pinigais ir sutartimis – kokiu pagrindu tyrimas buvo užsakytas iš „Repsense“, koks jo tikslus pavadinimas, apimtis ir objektas, kada ir kas priėmė sprendimą jį užsakyti, kokiu pirkimo būdu paslauga įsigyta, ar buvo skelbtas konkursas, kokia buvo tyrimo kaina, iš kokių lėšų jis finansuotas ir kokia suma išmokėta „Repsense“?

Taip pat prašyta pateikti sutarties kopiją, priedus, techninę specifikaciją, darbų aprašą, pasiūlymą, užduotį ar kitus dokumentus, iš kurių būtų matyti, kokių rezultatų LRTK reikalavo iš paslaugos teikėjo.

Šie klausimai kilo tiesiogiai iš pačios LRTK atsakymų. Jeigu konkrečių tyrimo duomenų negalima pateikti, nes analizė nebaigta, būtina aiškiai pasakyti, kas nebaigta. Jeigu tyrimas buvo užsakytas už viešus pinigus, būtina parodyti, kas buvo užsakyta, už kiek ir kokiu pagrindu.

Tačiau į šiuos klausimus LRTK atskirai neatsakė.

Susidarė atskaitomybei ypač nepalanki schema: tyrimo išvados viešai paskelbiamos, autoritetas sukuriamas, žiniasklaidos efektas pasiekiamas, tačiau kai paprašoma faktinio pagrindo, dokumentų ir pinigų kelio, prasideda aiškinimai apie nebaigtą analizę, vėlesnį apibendrinimą ir negalėjimą pateikti konkrečių duomenų.

Tokiu atveju visuomenei siūloma tiesiog patikėti biudžeto pinigais išlaikomo valdininko, t. y. LRTK pirmininko M. Martišiaus, žodžiu.

Bet jeigu visa ši kampanija skirta apsaugoti Lietuvą nuo dezinformacijos, Kremliaus naratyvų ir melagysčių, kodėl pati institucija nesugeba aiškiai parodyti, kuo grindžia savo teiginius?

Jeigu tyrimas atliktas tinkamai, dokumentai turėtų egzistuoti. Jeigu dokumentai egzistuoja, jie turėtų būti bent jau įvardyti. Jeigu jų negalima pateikti, turi būti aiškiai nurodytas konkretus teisinis pagrindas. Jeigu viso to nėra, visuomenei pagrįstai kyla klausimas, ar tyrimas apskritai buvo atliktas tokia apimtimi ir tokiu pavidalu, kaip jis buvo pristatytas viešai.

Dėl šių neatsakytų klausimų redakcijai teko kreiptis į Lietuvos administracinių ginčų komisiją dar kartą.

LRTK Komisijai aiškino, kad 2026 m. kovo 25 d. paklausimai esą buvo susiję su ankstesniais redakcijos klausimais, todėl atskiro atsakymo neva nereikėjo. Kitaip tariant, kažką kažkada atsakėme, ir to turi pakakti.

Lietuvos administracinių ginčų komisija su tokia pozicija nesutiko. 2026 m. gegužės 26 d. redakcijos skundas buvo tenkintas, o LRTK įpareigota išnagrinėti 2026 m. kovo 25 d. paklausimus ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Tai reiškia vieną paprastą dalyką: tylėti arba apsimesti, kad naujų klausimų nebuvo, negalima.

Šis sprendimas svarbus ne tik dėl ginčo su LRTK. Kalbama apie valstybės institucijos veiklą, viešus teiginius ir mokesčių mokėtojų pinigus.

Pati LRTK dalyvauja formuojant požiūrį į tai, kas laikytina dezinformacija, pavojingu turiniu ar Kremliaus naratyvais. Todėl jai taikytinas aukštas skaidrumo standartas. Institucija, kuri moko visuomenę atpažinti melą, pati negali slėptis už pigių lozungų, nebaigtų analizių ir neparodytų dokumentų.

Lietuvos administracinių ginčų komisija šį kartą patvirtino elementarų principą: LRTK negali ignoruoti pateiktų klausimų ir privalo į juos atsakyti teisės aktų nustatyta tvarka.

Todėl dabar M. Martišius turės aiškiai pasakyti, kokį tyrimą užsakė, kiek jis kainavo, kokie dokumentai buvo gauti, kokie duomenys egzistuoja, kokia informacija yra nepateikiama ir kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu ji slepiama nuo visuomenės.

Akivaizdu, kad jeigu LRTK turėtų aiškų faktinį pagrindą, jis jau seniai būtų pateiktas.

Bet vietoj dokumentų, duomenų, sutarčių, kainos ir konkrečių pavyzdžių visuomenė iki šiol girdi tik formuluotes apie „nebaigtą analizę“.

Tai nėra smulkmena.

LRTK pati skelbia prižiūrinti viešosios informacijos erdvę, vertinanti dezinformacijos sklaidą ir aiškinanti visuomenei, kas laikytina pavojingu turiniu.

Todėl ši institucija pirmoji turi rodyti faktus, dokumentus ir pinigų kelią. Jeigu to nėra, tai jau ne kova su dezinformacija, o psichologinė-informacinė operacija prieš visuomenę – su valstybės institucijos antspaudu.

Susiję:

LRTK lyderis Mantas Martišius Seime vėl kalbėjo apie tyrimą, kurio nenori viešinti