Skelbiame baigiamąją dailininko Rimanto Radišausko kalbą, kurią jis parengė spalio 3 d. vykusiam Kauno apylinkės teismo posėdžiui. Dailininkas yra vienas iš tų, kuriems po 2012 m. gegužės 17-ąją Garliavoje įvykdytos policijos operacijos buvo iškeltos baudžiamosios bylos, o vėliau jas nutraukus pradėti administraciniai procesai. Posėdžiui užtrukus, kalba perkelta į kitą dieną, tačiau lieka aktuali.
* * *
Baigiantis baudžiamajam, perkvalifikuotam į administracinį, procesui
Ilgai svarsčiau, ar ruoštis baigiamajai kalbai, nes tai, kas čia vyksta, sunku apibrėžti. Tačiau vardan čia esančių daugumos piliečių, kuriems taip pat yra iškelti absurdiški kaltinimai, privalau kalbėti tiek savo, tiek šių piliečių vardu.
Trejus metus stebėjau įvykius Klonio gatvėje, Garliavoje. Tiek ten, tiek teismų salėse mačiau ir girdėjau melagystes, šmeižtą, iškraipytus faktus, paslapties miglas, kurias skleidė žiniasklaida ir teisėsauga. Dabar čia, šiame procese, vyksta parodomasis susidorojimas su piliečiais, vykdžiusiais pilietinę pareigą, o šiuo konkrečiu atveju – su manimi.
Iš pradžių man buvo iškelta baudžiamoji byla. Kai prokuroras Gailevičius aiškiai parašė, kad netrukdžiau – nei antstolei, nei policijai – vykdyti teismo sprendimo 2012 m. gegužes 17 dieną Klonio gatvės 5-ojo namo kieme, tada policija pabandė sukurpti administracinio pažeidimo bylą. Pavyzdžiui, policijos pareigūnai, praėjus 9 mėnesiams nuo įvykių, rašė išgalvotus tarnybinius pranešimus, o vienas iš rašiusiųjų tarnybinį pranešimą net nebuvo tą rytą Garliavoje. Teismo salėse policijos pareigūnai, suaugę vyrai, meluoja, duodami parodymus, arba visai praranda atmintį – manau, iš baimės įvardyti, ką jie gina, dėl ko privesti taip žemintis, pamindami savo garbę ir orumą.
Visas šis procesas vyksta pagal okupacinius sovietmečio standartus, gali justi tą patį stilių, kaip ir rusiškos okupacijos pradžioje. Tam, kad įbaugintų ir palaužtų žmones, tada nužudytųjų kūnus numesdavo aikštėse. Panašų stilių įžvelgiu stebėdamas, kaip pateikiami J. Abromavičiaus, V. Pociūno, D. Kedžio ir kiti nužudymai. Kartu šiuose procesuose norima palaužti užsimezgančias pilietiškumo apraiškas, įbauginti Lietuvos žmones ir atpratinti juos nuo aktyvumo. Kaip okupaciniais laikais. Vienas tai liudijančių pavyzdžių – kovotojos už nepriklausomą Lietuvą disidentės sesės Nijolės Sadūnaitės gyvenimas. Sovietinės okupacijos metais ji buvo teisiama 2 kartus, o nepriklausomos Lietuvos teisėsauga kovotoją teisė jau net 3 kartus. Tragikomiška buvo stebėti, kai prokurorai drebėdami Seimo nariams nešė 12 sekundžių trukmės vaizdinę medžiagą Neringos Venckienės kaltinimui, o Seimas drebėdamas skubėjo pabalsuoti.
Dabar šiame procese užsimota susidoroti su manimi kaip asmenybe ir mano išraiškos priemone – politine protesto tapyba, kurios žanrą vystau nuo 1988 metų. Ta pati okupaciniu laikotarpiu užauginta teisėsauga-teisėtvarka, prisidengusi liustracijos skėčiu, pavaizduota mano paveiksluose „Liustracija“ ir „Du pasauliai“, taip pat ir „Justicijoje“, kurią tapau šiuo metu ir kuriai impulsą suteikė šis procesas. Pridedu 5 savo darbų nuotraukas ir DVD diskelį apie tai, už ką esu persekiojamas. Po to, kai 2010-aisiais Policijos departamentas interneto erdvėje paskelbė informaciją apie mano darbų parodą prie Kedžių namų, o Kultūros ministerija 2012 m. balandžio 19 d. – viešą grasinantį kreipimąsi į menininkus, tapo aišku, kad tai yra persekiojimas ir politinis susidorojimas su manimi, nes jokio teisės pažeidimo ar nusikaltimo Klonio gatvės 5-ojo namo kieme Garliavoje nesu padaręs. Nesigailiu, bet didžiuojuosi vykdęs ir vykdydamas pilietinę pareigą, nors ir mažu indėliu per protesto tapybą mėginu pratęsti didžiųjų meistrų, tokių kaip Franciskas Goja (Francisco José de Goya y Lucientes), Gustavas Dorė (Gustave Doré), Onorė Domjė (Honoré Daumier) ir kiti, protesto tapybos kelią į demokratiją.
Žemai lenkiuosi tikriems piliečiams, kurie nebuvo abejingi kitų žmonių skausmui, nepabūgo šalčio, karščio, šmeižto, patyčių, kantriai stebėjo įvykius, vykdydami pilietinę pareigą. Supratau, kad šie žmonės per kelerius metus išaugo tikrais Lietuvos piliečiais – Patriotais. Jie suprato, kad ne vien Deimantės tragedija prasideda ir baigiasi Lietuvos nelaimės. Suprato, kad tai okupacinės politikos ir teisėtvarkos palikimo pasekmė.
Žmonės neišsigando ateinančios ginkluotos 240 pareigūnų minios, nepasidavė jų provokacijoms.
Kai jūs, kelios dešimtys piliečių, tarp jų garbaus amžiaus žmonės, invalidai ir moterys, vykdydami savo pilietinę pareigą, buvote specialiai policijos pareigūnų užspęsti Kedžių namo kieme į kampą po laiptais, kai jums ir man buvo purškiamas cheminis skystis, laužiamos rankos, kai buvome tąsomi, draskomi ir spardomi gulintys su vėliava ant žemės, daužomi šautuvu, mėtomi ant betono, jūs nepalūžote, neprašėte pasigailėjimo.
Šis parodomasis procesas – teismas ne man ir ne jums. Tai mes teisiame nusikaltėlius Žmoniškumui.
Dabar trumpai pažvelkime į esminius šios bylos aspektus. Administracinio teisės pažeidimo NEPADARIAU. Antstolei vykdyti Teismo nutarties NETRUKDŽIAU. Jokių kliūčių Antstolei patekti į namo vidų NESUDARIAU ir NESUKĖLIAU. Policijos pareigūnams NESIPRIEŠINAU. 2012-05-17 įvykių Garliavoje metu NEBUVAU nė prie vienų namo durų, kur savo buvimu būčiau galėjęs kam nors fiziškai sutrukdyti patekti į namo vidų ar iš jo išeiti. Administracinės bylos medžiagoje nėra jokių mano tariamai padarytą pažeidimą ir mano veiksmų neteisėtumą patvirtinančių įrodymų. Tokie įrodymai NEBUVO pateikti teismui ir proceso metu. Todėl bet kuris save ir Teisės bei Teisingumo principus gerbiantis Teismas privalėtų mane išteisinti, o Administracinę bylą nutraukti. Papildomai atkreipiu dėmesį, kad protokolas dėl tariamai padaryto administracinio teisės pažeidimo man buvo surašytas be pagrindo, praleidus visus tokiam veiksmui leistinus terminus. Dėl ko Teismas neturėjo pagrindo priimti nagrinėti šią mano bylą.
Keista, kad šios bylos nagrinėjimo metu niekam nerūpėjo policijos pareigūnų veiksmų tikslingumas, kryptingumas, judėjimo kryptis į ten, kur nėra ir nebuvo galimybės patekti į namą ne dėl žmonių kaltės, o dėl to, kad tiesiog nėra praėjimo. Keista, kad niekam nerūpėjo policijos pareigūnų reikalavimų „atlaisvinti“ fiziškai neegzistuojantį praėjimą Nepagrįstumas ir iš jo kylantis Neteisėtumas. Keista, kad niekam šiame procese nekilo klausimų, kaip derėtų vertinti šitokius policijos pareigūnų reikalavimus: kaip teisėtai pagrįstus ar kaip pabrėžtinai paniekinančius ir provokacinius, siekiančius sąmoningai sukelti žmonių reakciją, kurios pagrindu, kaip matome dabar, visi esame apkaltinti vos ne kaip didžiausi nusikaltėliai, kas (kaip ir visas procesas šioje nesamo administracinio pažeidimo byloje) esmingai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus pagrindinių laisvių ir teisių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso pagrindiniams ir visiems kitiems reikalavimams, Padorumo, Teisingumo, Sąžiningumo, Profesionalumo principams, Etikos ir Moralės nuostatoms.
Tikiuosi, bus atkreiptas deramas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir žemesnių instancijų Lietuvos teismuose yra senai suformuota teisinė praktika ir priimta gausybė sprendimų, kuriais žmonės, tapę Policijos ir Prokuratūros provokacijų aukomis, buvo pripažinti visiškai nekaltais ir išteisinti. Dėl šios priežasties Teismo sprendimas mano atžvilgiu tampa visuotiniu Sąžinės ir Padorumo klausimu.
2012 m. gegužės 17 d. įvykiai Garliavoje yra akivaizdus nusikaltimas Žmoniškumui, už kurį numatyta atsakomybė Baudžiamojo kodekso 100-ajame straipsnyje, už savo pilietinę poziciją išdrįsusių atvirai pareikšti Žmonių bendruomenės persekiojimą ir pilietiškumo naikinimą. Todėl labai svarbu, koks bus šio teismo sprendimas ir ką jis gins.
PRAŠAU TEISMĄ:
1. Administracinę bylą mano atžvilgiu nutraukti, kadangi nepadariau jokio teisės pažeidimo, o šios mano Baigiamosios kalbos tekstą prijungti prie Administracinės bylos medžiagos.
2. Teismui pateiktos bylos medžiagos ir joje sukauptų įrodymų pagrindu priimti sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nuo 2012-05-17 iki šio momento trunkančio politinio susidorojimo su pilietiškai aktyvia Lietuvos visuomenės dalimi, jos persekiojimo ir naikinimo, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100-ajame straipsnyje numatytą atsakomybę už nusikaltimą Žmoniškumui, kurio prokuratūra netyrė ir nepateikė Teismui savo tyrimo išvadų.
Rimantas Radišauskas,
dailininkas
Kaunas
2013-10-03
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
