Dainą Maidanui sukūrė … Klaipėdos muzikantai

Internete žaibiškai populiarėja klaipėdiečių muzikantų atliekama daina, sukurta pagal kijevietės Anastasijos Dmytruk (Ukraina) eilėraštį „Niekados nebūsime broliai“. Muziką kijevietės eilėms parašė Klaipėdos muzikinio teatro solistas ir dainų kūrėjas Virgis Pupšys, aranžavo žinomos grupės „Studija“ muzikantas Gintautas Litinskas, kuris taip pat sukūrė ir vaizdo klipą. Šią dainą rusų kalba atlieka Virgis Pupšys, Jeronimas Milius, Kęstutis Nevulis ir Gintautas Litinskas, jiems pritaria Klaipėdos muzikinio teatro choras (vadovas – Vladimiras Konstantinovas).

Mintis eiles paversti daina Virgiui Pupšiui atėjo spontaniškai, ją kurdamas net neįtarė, kad dainos vaizdo klipas kasdien suksis Maidano scenoje…

Apie tai, kas įkvėpė sukurti muziką jaunos kijevietės eilėms, kalbėjomės su dainininku ir kompozitoriumi Virgiu Pupšiu.

– Sukūrėte tokią neįprastą dainą… Kokios sulaukiate reakcijos?

– Visiškai nesitikėjom tokios reakcijos, kad tai bus tokia „bomba“. Vaizdo klipą internete žiūri lietuviai, ukrainiečiai, rusai ir kitų kraštų žmonės. Mano duktė pasišovė išversti titrus į anglų kalbą, nes, pavyzdžiui, britai labai mėgsta dainą, o teksto – nesupranta. Per dieną vien mano facebook paskyroje dainos pasiklausė apie 8 tūkstančių žmonių, o reakcijos – pačios įvairiausios: daug kam daina patinka, yra ir tokių, kuriems nepatinka. Aš negavau nė vieno pikto laiško, o kituose puslapiuose, kuriuos žiūri daugiau žmonių, piktų komentarų yra labai daug.

– Kaip dėl to jaučiatės?

– Dėl to jaučiuosi ypatingai gerai, tai reiškia, kad ir JIE klausosi. Labai norėčiau, kad ir aukščiausiuose Rusijos sluoksniuose šios dainos pasiklausytų. Tegu keikiasi, tegu spjaudosi, bet tegu pasiklauso…

Ukrainiečiams dainos prasmė – labai aiški. Norėčiau, kad jos paklausytų tie, kurie nesupranta jų laisvės troškimo ir nors šiek tiek apie tai susimąstytų. Specialiai sukūriau ją slavų liaudies dainų motyvų pagrindu, kad būtų galima gauti informaciją tiesiai į reikiamą smegenų sritį (juokiasi). Iš esmės nieko genialaus nesugalvojau…

Ukrainiečių tautą ištiko katastrofa. Jie nori tapti laisvi, o jiems neleidžia ir sako, kad jie kvailiai, jiems negalima. Žiauru, kad visas pasaulis tai mato ir linkčioja rusams. Jie mano, kad yra pranašesni ir gali ukrainiečius pamokyti, kaip gyventi. O baisiausia tai, kad neatsiprašo už stalinizmo palikimą. Turiu omeny masinį naikinimą – Holodomorą. Visa tai susikaupė, ir atsitiko taip, kaip yra. Ukrainoje niekas nieko nepamiršo. Jei ir toliau taip bus, iš ukrainiečių jie nieko negaus – jie juos gali tik sunaikinti. Aš taip matau situaciją.

– Kaip gimė mintis sukurti šią dainą ir apie ką ji?

– Elementariau nebūna. Nesu asocialus, domiuosi pasauliu. Įvykiai Ukrainoje mane labai sujaudino, man buvo gaila tų žmonių. Pasižiūrėdavau ir rusiškos televizijos, ir CNN, taip pat ir lietuviškų žinių, dar internetą. Neįsivaizduoju, kaip šiuolaikiniame pasaulyje žmonės gali nesusivokti, nesuprasti realios situacijos? Kaip gali palaikyti tik vieną pusę ir visai nenorėti išgirsti kitų? Aš klausiausi visų pusių, ir tai, ką padarėme, turiu omeny šią dainą, manau, yra objektyvu.

Tai nėra koks nors protestas, o tiesiog objektyvus situacijos matymas. Dabar šitos dainos prasmė jau kita. Ukrainiečiai bando atsitokėti ir pradėti gyventi normalų gyvenimą. Kiek laiko galima būti euforijoje? Maidaniečiai – normalūs žmonės, jie pavargs, skirtingai nei jų priešas, kuris niekada nepavargsta pulti, meluoti, šmeižti, provokuoti. O tokios dainos kaip ši – tai dopingas, vaistas, vitaminas, kuris gali padėti išėjimo iš euforijos etape. Dabar atėjo laikas ne Molotovo kokteilius gaminti ir gintis nuo priešo, o pradėti kurti savarankišką gyvenimą.

O daina gimė paprastai. Draugas atsiuntė tekstą – juodu ant balto parašytą, teksto autorė – jauna kijevietė. Perskaitęs supratau, kad tokio teksto negalima apeiti. Aišku, jis nėra šedevras, didžioji poezija. Tačiau tuo metu, kai vyko tas sąmyšis, galima sakyti, karas, tas tekstas skambėjo ypatingai taikliai. Nežinau, kaip įmanoma geriau pasakyti puolančiai pusei, kad ji atsikvošėtų, sustotų ir susimąstytų. Tame tekste nėra kaltinimo, kad „jūs kvaili, jūs tokie ar anokie, mes niekuomet nebūsime broliais, nes jūs esate prastesni už mus“... Ne, tekstas ne apie tai ir net ne rusų tautai jis skirtas. Tas tekstas – apie visas tautas ir pritaikomas visiems laikams.

Man taip būna, kad perskaitęs kažką labai taiklaus, susimąstau: o kodėl aš vienas turiu tai žinot? Aš noriu tuo pasidalint su kitais... Taigi perskaičiau eilėraštį, paėmiau į rankas gitarą ir pirmą motyvą iškart uždainavau: „Nikogda my nie budem bratjami“... Nutariau parodyti savo artimiausiam draugui ir protingiausiam aranžuotojui Gintui Litinskui, ar tai verta ko nors, ar nelabai. Tuo metu mes kaip tik įrašinėjom mano naujausią albumą. Uždainavau Gintui tą motyvą, o jam – net akys ant kaktos išlipo. Jis man ir sako: „Čia bus labai geras gabalas, daryk iki galo.“ Tada sėdau „daryt“. Tas „darymas“ užtruko savaitę, ir mane patį ėmė „vežti“.

– Ar sunku buvo prikalbinti kolegas dainuoti kartu?

– Vladimiras Konstantinovas, beje, rusas, buvo pats pirmas, kuris pasakė, kad labai nori dalyvauti šiame projekte. Nemėgstu ko nors daryti veltui ir nemėgstu, kad man kas nors darytų ką nors veltui, todėl iš karto kolegoms pasakiau, kad šis kūrinys kaip dovana broliškai tautai, kuri atsidūrusi nelaimėje. Pasakiau, kad pinigų nesiūlau, pats tai darau iš altruistinių paskatų, jokių autorinių teisių neprašau. Visi sutiko net nesvarstydami. Didžiulį darbą atliko Gintautas Litinskas, jis iš karto pajuto, kur yra šios dainos atraminiai taškai, sutirštino juos harmonijos požiūriu. Įrašinėdami nemąstėm apie tai, nei kur ta daina skambės, nei kaip. Stiprų stimulą gavom, kai G. Litinskas susisiekė su poete, o ji pasakė: „Mums šito labai reikia.“

Moderniame pasaulyje šitaip elgtis negalima. Mes norime taikos. Spektaklyje „Smuikininkas ant stogo“, kuriame vaidinu, yra lygiai tokia pati situacija: ateina rusas ir sako: „Kraustykis, eik iš čia.“ „Kodėl?“ „Ne tave vieną, visus išvaro.“ Ir taip visi kaimai iškraustomi. Pjesė buvo parašyta 1900-aisiais. O kas pasikeitė per tuos daugiau nei 100 metų? Niekas. Šitos didžiosios tautos fašizmas auga ir bujoja, jis kartais prislopsta, bet pasitaikius progai ir vėl išlenda „visu gražumu“. Per tą daugiau nei šimtmetį šimtai tūkstančių pačių gražiausių žmonių buvo išnaikinti. O kas liko? Nenoriu kaltinti, kad liko vien tik bjaurastis. Ne, taip nebūna. Visko ten yra. Deja, tas laisvės balsas niekam nebeįdomus, jo nebereikia. Tų protingų žmonių – o jų ir Maskvoje, ir Piteryje, ir kituose miestuose ar kaimuose – yra, tačiau jų niekas nenori girdėti. Juos vadina tautos išdavikais ir dar bjauriau.

– Rūpestis kitomis tautomis, bendražmogiškais dalykais, laisvės troškimu – tai gražūs dalykai. O ar negalvojat sukurti dainos, kuri suvienytų Lietuvos žmones? Juk mūsų šalyje, ypač valdžios sluoksniuose, blogybių taip pat nestinga?

Paėmė Krymą ir atplėšė – žiūrėkit, kaip tai suvienijo aplinkines tautas. Aš, aišku, nenorėčiau, kad mes vienytumėmės tokiu būdu. Ne tik Baltijos šalys, bet ir Europa, kas labai keista, šitos agresijos fone susivienijo. Su lenkais galų gale aukščiausiame lygyje susivienijome. O Rusija liko viena.

Aš būtinai sukursiu dainą, kuri suvienytų dar kokias nors tautas, o lietuvius suvienyti… šito nepažadu, tai ne mano jėgoms (juokiasi).

Kalbėjosi Rasa Šimkutė