Dar kartą apie Garliavos mergaitę

Šio straipsnio autorė - Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro (Vasaros g. 5) psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto docentė.

Abejingų nėra - ir mergaitei, ir tam, kas vyko bei vyksta. Skausmingai laužomas tabu – juk iki šiol mūsų valstybėje nieko panašaus nėra buvę! Pedofilijos skandalas jau kelerius metus purto Lietuvą, ir nežinia, kada ir kokios sulauksime pabaigos. Be kitų dalykų, ypač akivaizdžiai pamatėme, kad mūsų valstybė neturi jokios veiksmingos sistemos, kuri leistų padėti nuo seksualinės prievartos nukentėjusiam žmogui.

Harvardo universiteto (JAV) profesorė psichiatrė J. M. Davies per seminarą apie seksualinį vaikų išnaudojimą akcentavo, kad kiekvienas toks atvejis yra ypatingas. Dažniausiai jie sunkiai iššaiškinami, prikausto žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį, neretai būna susiję su savižudybėmis ar žmogžudystėmis. Profesionalai yra specialiai ruošiami, kad galėtų suteikti pagalbą: psichiatrai, pediatrai, šeimos gydytojai privalo būti išklausę tas skirtas programas, o kitų specialybių medikai mokomi, kaip atpažinti galimos seksualinės prievartos požymius ir kokių būtina imtis priemonių. Darbui su šia problema sukurta sistema, kuri apima gydytojus, pedagogus, juristus, socialinius darbuotojus, o jei yra poreikis – ir dvasininkus. Padėti įmanoma tik įvairių sričių specialistams sutelkus jėgas.

Panašų modelį yra įdiegę ir britai. Jungtinėje Karalystėjė apie bet kurį įtartiną atveją gydytojas psichiatras privalo per 72 valandas informuoti atitinkamas institucijas, o šios - reaguoti nedelsdamos. Lietuvos gydytojai, turintys licensiją dirbti Jungtinėje Karalystėje, šią savaitę gavo laiškus, informuojančius apie atnaujintą, dar didesnio budrumo reikalaujančią metodiką, kuri skirta seksualinės prievartos prieš vaikus išaiškinimui bei monitoringui. Jau nuo rudens ši metodika bus privaloma visiems psichiatrams, pediatrams ir šeimos gydytojams, o ir kitų specialybių medikams teikiamos būtinos žinios. Tačiau ši profesinė bei metodinė informacija Lietuvoje atrodo egzotiška ir nepritaikoma – juk mes neturime jokios veiksmingos sistemos, todėl per ilgus metus sukaupta užsienio patirtimi praktiškai pasinaudoti gali tik tie, kas išvyksta dirbti į kitas šalis.

Nors seksualinė prievarta yra itin sudėtinga problema, bet Lietuvoje pagalba nukentėjusiems baigiasi psichiatro kabinete. Bet juk akivaizdu, kad vien gydytojo ir paciento bendravimo tokiais atvejais nepakanka. Štai moteris, atvykusi iš tolimo rajono, pasakoja daugelį metų tyliai nešiojusi savyje dvasinį skausmą, bet „sprogusi“, kai tuos pačius požymius atpažino žvelgdama į savo dukterėčią ir sūnėną, kuriuos jos sesuo atvežė per vasaros atostogas į kaimą prižiūrėti seneliui. Ją pačią tėvas vaikystėje prievartavo, bet iki šiol ji kentėjo smurto pasekmes tylėdama ir „nejuodindama tėvo vardo“. Tačiau viskas pasikeitė, kai baisią savo patirtį ji atpažino mažųjų svečių elgesyje - moteris sako, kad dabar galėtų „be jokio gailesčio nužudyti tėvą. Jis to nusipelnė“... Ir tokia istorija lieka psichiatro kabinete.

Kitas pacientas - jaunas žmogus, paguldytas į ligoninę, nes „neadekvačiai elgėsi“, t. y., parašė institucijoms laiškus, kad reikia iššaudyti visus, kurie nuskriaudė Garliavos mergaitę. Jos istorija priminė jaunam vyriškiui jo paties vaikytės patirtį, kurią anksčiau nešiojosi savyje „tylutėliai it žuvis“, „dvasiai kraujuojant“, pats vienas kęsdamas skausmą. Prisiminimai, žalojantys psichiką, galiausiai atvedė į ligoninę. Jis sako man: “Aš žinau, ką ta mergaitė iškentėjo. Tą patį, kaip aš. Tai baisu, siaubinga... Dabar jai šokas, bet kai vėliau reikės pradėti savarankišką gyvenimą, bus kraupu“. Šis jaunas žmogus, nešantis jam nepakeliamą skausmo kryžių, geba puikiai kritiškai suvokti savo padėtį, žino, kas su juo vyksta, teisingai orientuojasi savyje, laike, vietoje. Kenčia, kenčia, kenčia - kol vieną dieną nebeiškenčia ir sprogsta. Jis sako, kad jam palengvėtų, “jei galėtų pašaudyti“... Dabar - psichiatrijos ligoninė, o kas toliau? Poilsis laisvėje ir vėl susitikimai ten pat? Nėra sukurta jokia sistema, ji neveikia, dirbame kiekvienas kas sau ir kaip papuola - tam kartui...

Kai 2009-ųjų vasarą dirbdama Jungtinėje Karalystėje internete paskaičiusi naujienas iš Lietuvos sužinojau, kad į Seimą išsiuntinėti laiškai apie mergytės seksualinį išnaudojimą, apie tai iš karto papasakojau savo kolegoms. Britams buvo įdomu, kaip mes sugebėsime spręsti problemą ir suteikti pagalbą mergaitei. Pagal jų modelį, pirmiausia ji turėjo būti atskirta nuo prievartautojų aplinkos. Svarbiausia vaiką izoliuoti nuo skriaudėjo, saugoti, rodyti kuo daugiau rūpesčio ir šilumos, sudaryti galimybes ir sąlygas išgyventi jo amžiui būdingas normalias emocijas. Telefonu susisiekiau su saviškiais Lietuvoje, bet juk mūsų taktika - nesikišti, palaukti, o gal viskas nurims...

Pedofilijos, seksualinio vaikų išnaudojimo bylos sulaukia didelio atgarsio, nes į tai neretai būna įsipainioję žinomi, gerą reputaciją visuomenėje turintys asmenys. Būdinga, kad nusikaltėliai yra linkę neigti savo kaltę. Būdinga ir tai, kad jie nusižudo patys ar būna nužudomi. Tai vadovėlinės tiesos.

Apie seksualinę prievartą gali būti sprendžiama pagal vaiko elgesį ir emocijas, mąstymo būdą, asmenybę ir santykius su kitais reikšmingais asmenimis. Mūsų lietuvišku atveju reikėtų atkreipti dėmesį į spaudoje aprašytus vaiko elgesio pakitimus, bučiavimąsi, „kaip suaugusio žmogaus“. Vaiko amžiuje nėra normalu demonstruoti seksualinį elgesį ir maža tikimybė to išmokyti vien pademonstravimo tikslu.

Naujosios, papildytos metodikos, kurias minėjau rašinio pradžioje, reikalauja, kad specialistai taikytų tam tikras priemones ir vaiko šeimos nariams. Jiems skirta privaloma edukacinė programa ir socialinių darbuotojų priežiūra, kad įgytos žinios būtų veiksmingos, taip pat kartotinės psichiatrų konsultacijos. Be to, šeimos gydytojai turi sugebėti identifikuoti suaugusius pacientus, kurių aplinkoje yra vaikų ir kurie yra potencialūs seksualinės prievartos vykdytojai, bei imtis  rekomenduojamų priemonių. Bet kuriuo atveju vaikas privalo būti apsaugotas nuo bet kokio kontakto su skriaudėjais. Mažas žmogutis turi gauti visą įmanomą pagalbą, priežiūrą, saugumo garantijas, patvirtintas ekspertų, kurie remiasi visų specialistų komandos narių išvadomis. Jungtinėje Karalystėje didžiulis dėmesys skiriamas prevenciniam darbui ir edukacijai – tiek profesionalų, tiek pacientų, tiek ir platesnės visuomenės tarpe. Stimuliuojant sąmoningumą, mokoma net „savyje atpažinti galimą prievartautoją ar smurtautoją“.

Lygindama tai, ką dariau, dirbdama dvejus metus Jungtinėje Karalystėje, su tuo, kaip analogiškais atvejais dirbu Tėvynėje, matau, kad čia galimybės labai ribotos. Galiu tik „gesinti“ simptomus, išrašyti medikamentus, atlikti psichoterapinį pokalbį. Deja, to visiškai nepakanka.

Garliavos mergaitei norėčiau palinketi gražaus gyvenimo, kuo daugiau džiaugsmo, gerų draugų, labai gerų mokytojų. Tiesiog - kuo daugiau gerų žmonių jos kelyje.

[gallery order="DESC" columns="2" orderby="post_date"]