Dar kartą apie pensijas

Artėjant naujiems biudžetiniams metams, kaip visada, daugiausia diskusijų kyla ir bus dėl lėšų, skiriamų socialinei apsaugai.

Niekam ne paslaptis, kad Lietuvos senatvės pensija yra mažiausia Baltijos valstybėse. Tai kelia pasipiktinimą bei klausimą - valstybė beširdė ar nepajėgi?

Ieškant atsakymo, dažnai nepasivarginama dėl gilesnių įžvalgų, o tiesiog pasinaudojama nutąsyta kliše, kad visada ir už viską mūsų krašte kaltę suverčiant kairiesiems ir, kaip įpareigoja klišė, nurodant į A.Brazauską ir jo vadovautus buvusius komunistus, kad, neva, dėl jų senų kadrų, likusių savo postuose ir perdavusių savo pasenusią sovietinę galvoseną, darbo įgūdžius ir supratimą jauniems tarnautojams, mus yra ištikęs sąstingis, dėl ko valstybė yra tokioje būsenoje.

Grįžkime bent keletą praėjusių metų atgal.

Tuomet valstybėje veržlūs valdančiųjų konservatorių ir liberalų politikai, „atšviežinti“ šou pasaulio atstovais, demonstravo ypatingą galią ir širdingumą. Tiesiog neteisėtai, per vieną naktį, net neįspėję pensininkų, ciniškai numetę keletą sausų frazių apie solidarumą, pensijas nurėžė.

Tų pačių kairiųjų iniciatyva kreipusis į Konstitucinį teismą, o šiam priėmus nutarimą, neteisėtas dešiniųjų, neapsunkintų sovietine galvosena, valdančiųjų veiksmas, be atsiprašymų, tapo valstybės skola pensininkams ir liko dabartinės kadencijos politikams, t.y. kairiesiems, kompensuoti. Kompensuoti, vadinasi, rasti finansinių resursų „lopyti“ socialines skriaudas ir finansines duobes.

Ne tik pensijas.

Krašto apsauga, apie kurią nuolat kalba buvusioji Krašto apsaugos ministrė, irgi buvo nustekenta. Deja, tiek daug dėmesio šiai sričiai dabar skiriantys konservatoriai ne tik nepriartėjo prie Lietuvos įsipareigojimo skirti gynybai 2 procentus nuo BVP, bet, apkarpę šias išlaidas, dar ir nutolo.

Dabar biudžeto paklodę neužtenka tampyti, kad bent grįžtume į ankstesnį gynybos finansavimo lygį, bet reikia akivaizdžiai daugiau lėšų, kad įvykdytume naujų geopolitinių grėsmių fone sau ir NATO iškeltą uždavinį – iki 2019 metų pasiekti ir skirti 2 proc. nuo BVP krašto apsaugai.

Tai ne taip jau mažai, nes socialdemokratai ir toliau laikosi socialiai orientuotos Vyriausybės programos. Dabartinė Vyriausybė, tik perėmusi valstybės valdymą, net ir susidūrusi su skeptiškos kritikos lavina, didino minimalią mėnesinę algą iki 1000 litų. Šis Vyriausybės sprendimas buvo palydėtas šūksniais : „Niekas nemokės, didins šešėlį !“.

Nuo šių metų spalio 1 d. MMA bus vėl didinama. Nors tik 35 litais, bet vėlgi, siekiame, kad mažiausias pajamas gaunantiems būtų gyventi lengviau. Kai Vyriausybei vadovavo „jautrūs“ dešinieji, MMA nebuvo keliama 4 metus. Tikrasis žmonių skurdinimas vyko tada, kai buvo karpomos pensijos, algos biudžetininkams ir valstybės tarnautojams. Paskui juos sekė ir verslas, kartais su pateisinama priežastimi, o kartais tiesiog motyvuodamas savo sprendimus valdžios pavyzdžiu.

Taigi, dėl kokių priežasčių mūsų valstybė nepajėgi ir beširdė?

Gal, siejantys beširdę valdžią su valdančiais kairiaisiais, tyčia nepastebi, kad dėl dešiniųjų vykdytos „sudegintų tiltų politikos“ ( kai dėl priimtų politinių sprendimų vėliau nėra kelio atgal) , kairieji visuomet būdavo priversti vykdyti dešiniųjų priimtus sprendimus, kurie kirtosi su ekonomine logika.

Jei ne G.Vagnoriaus pirmojo valdymo laikotarpiu nesuvaldyta infliacija, tai nebūtų šitaip nuvertėję rubliniai gyventojų indėliai, drastiškai sumažėjęs šalies BVP ir t.t. 1996 m. rudenį, eidami į rinkimu, konservatoriai žadėjo grąžinti nuvertėjusius rublinius indėlius, tačiau tesugebėjo kadencijos viduryje tik priimti įstatymą, kurio įsigaliojimą nukėlė savo valdymo pabaigai. Sugrįžus 2001 m. į valdžią kairiesiems, tai tapo dešiniųjų politinės kovos koziriu: spaudimas ir priekaištų lavina iš dešiniųjų - kodėl neatsiskaitoma su indėlininkais? Sukeltus žmonių lūkesčius ir dešiniųjų pažadus vėl reikėjo vykdyti kairiesiems. Net J.Razma abejojo, ar socialdemokratų pažadas atkurti santaupas iki 2008 m. nėra apgaulė. Ir kairieji tai įvykdė. Dalimis, tam tikroms gyventojų kategorijoms, o pagaliau – ir visiems. To nedarė nė viena pokomunistinė valstybė. Lietuva – vienintelė. Valstybei tai kainavo 3,6 mlrd. Lt.

Apskritai, A.Brazausko premjeravimo metais Lietuva kilo ir buvo pasiekusi per Nepriklausomybės metus geriausių rodiklių valstybės finansuose, ekonomikos raidoje, socialinėje ir kultūros srityse, visuomenės konsolidavime. Ne veltui pasaulinės reitingų agentūros ir rimti ekonomikos ekspertai Lietuvą skelbė Baltijos tigru.

Estai sužibėjo kaip krizės meto išminčiai, puikiai susitvarkę su finansais - per sunkmetį ne karpę, o dar padidinę pensijas ir išmokas savo gyventojams. Estų išmintis glūdėjo biudžeto pertekliuje – sukauptame rezerve. Lietuvoje, tuo tarpu, priimti politiniai sprendimai nesudarė prielaidų tokių išteklių kaupimui. Privatizavimo ir kitos lėšos buvo panaudotos prarastų indėlių kompensavimui. Todėl mūsų biudžetas liko deficitinis, o ne perteklinis kaip estų. Jie tokių pažadų nežarstė, indėlių negrąžino, politikoje nesigręžiojo į praeitį, o tiesė valstybės ateities kelius, todėl galėjo kelti pensijas ir atlyginimus.

Dešinieji, dėl nepalikto jiems rezervo ir prieš krizę pakeltų pensijų, kaltina kairiuosius. Bet ir kairiesiems jie niekada jokio rezervo nėra palikę, ir kaltinti kairiųjų dėl pensijų pakėlimo nėra ko. „Sodros“ pinigai nebuvo „ištaškyti“, jie atiteko pensininkams. Jei ne kairiųjų prieš krizę ne kartą didintos pensijos ir pensininkų taupumas, tai nežinia kaip pastarieji būtų išgyvenę krizę su nurėžtomis pensijomis. Taupyti pensininkų sąskaita sunkmečiu nesiryžo nė viena ES valstybė. Tik sugrįžus į valdžią kairiesiems, pensijos vėl atstatytos ir pasirengta nurėžtų pensijų kompensavimui jau nuo šio rudens.

Mūsų kaimynai latviai taip pat sugebėjo sausesni išlipti iš krizės balos, nors įklimpę buvo giliau negu mes. Jie drąsiai skolinosi iš Tarptautinio valiutos fondo, vykdė jo iškeltas sąlygas. Ir, beje, tos sąlygos Latvijos žmonėms nebuvo tokios skaudžios kaip Lietuvos. Ant mūsų pečių gulė konservatorių naktinė mokesčių reforma, sukėlusi smulkaus ir vidutinio verslo bankrotus, masinę emigraciją, o tai atsiliepė „Sodros“ biudžetui, sprendimai dėl sumažintų pensijų, algų, išmokų bei brangios valstybės paskolos, iš kurios dar ilgai kapstysimės. Latviai jau grąžino TVF paskolą ir dabar gali finansus nukreipti pensininkų ir dirbančiųjų gerovei. Mes už per šį dešiniųjų valdymo laikotarpį beveik dukart padidintą valstybės skolą, pasiekusią 48 mlrd. Lt, kasmet mokėsime daugiau kaip po 1,2 mlrd. Lt.

Žinoma, dešiniesiems kritikams patogiau eilinį kartą apkaltinti valdančiuosius socialdemokratiškumo stoka ir beširdiškumu.

Didindama išlaidas gynybai, dabartinė valdžia neatsisako įsipareigojimų gyventojams grąžinti per krizę sumažintų pensijų, didinti atlyginimus ir kitų pažadų socialinėje srityje, padėti labiausiai nuskurdintiems.

Valdantieji siekia laikytis principo – mažinti socialinę atskirtį, kelti mažiausias pajamas gaunančių žmonių pragyvenimo lygį. Įvedant eurą socialinės išmokos, pensijos bus apvalinamos vartotojų naudai. Skaičiuojama, kad tik jų apvalinimui papildomai prireiks 38,7 mln. Lt. Papildomų asignavimų iš biudžeto pareikalaus ir valstybės tarnautojų darbo užmokesčio perskaičiavimai.

Jau šį rudenį bus grąžinta dalis, t.y. 20 proc. krizės metu nusavintų pensijų. Tam prireiks apie 120 mln,, o iš viso valstybei tai kainuos 450 mln. Lt. Tokios sumos būtų pakakę ne kartą padidinti pensijas ir būtume aplenkę net estiškas pensijas. Valdančioji dauguma jau priėmė politinį sprendimą nuo ateinančių metų liepos 1 d. didinti bazinę pensiją ir draudžiamąsias pajamas vidutiniškai po 14 Lt ir tam valstybė skirs per 92 mln. Lt.

Vyriausybė pritarė siūlymui nuo kitų metų į iki krizinį lygį atstatyti ligos pašalpas – jos 3-7 nedarbingumo dieną siektų 80 proc. darbo užmokesčio. Tam iš „Sodros“ biudžeto kitais metais papildomai reikėtų apie 115,4 mln. Lt

Švietimui iš sutaupytų krepšelių dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus papildomai buvo paskirta 76 mln. Lt, o kultūros darbuotojų atlyginimams – 25 mln. Lt.

Pragyvenimą teigiamai veiks pasiektas dujų ir elektros kainų sumažinimas daugiau kaip 20 proc. Dėl Rusijos sankcijų nukentėjusiam žemės ūkio sektoriui kompensuoti ketinama ūkininkams, o ne stambiajam verslui – perdirbėjams.

Vyriausybės veiklą gerinant finansinę, ekonominę ir socialinę aplinką liudija konkurencingumo reitingai. Tarptautinė reitingų agentūra „Moodys“ rugsėjo mėn. teigiamai įvertino Lietuvos žingsnius siekiant viešųjų finansų tvarumo ir pagerino ilgalaikio skolinimosi reitingo perspektyvą iš stabilios į teigiamą. Tai gerina Lietuvos prekybinį konkurencingumą.

Valstybės valdomoms 137 įmonėms praėję metai buvo pelningesni. Įmonių, kurios yra svarbi augančio Lietuvos ūkio dalis, grynasis pelnas siekė 498 mln.lt Pajamų iš mokesčių surinkimo į valstybės biudžetą planas viršytas beveik 43 mln. Lt daugiau nei prognozuota.

Lietuva per metus Pasaulio ekonomikos konkurencingumo reitinge pakilo iš 48 į 41 vietą. Įvertinant šalies institucinę aplinką, infrastruktūrą, makroekonomiką, sveikatą ir pradinį išsilavinimą Lietuva pakilo 9 pakopomis aukštyn ir užima 38 vietą, o pagal inovacijų ir verslo lankstumą liko, kaip ir praėjusiais metais, 44 vietoje. Lietuva yra priskiriama šalims, pereinančioms į naujovėmis grindžiamą ekonomiką.

Šių ir kitų Lietuvos rodiklių gerėjimas, ekonominis augimas sudarys prielaidas socialinės politikos keitimui ir stiprinimui.