Dar kartą apie tikrąsias Ukrainos bėdų priežastis

Egzistuoja geopolitinės realijos, kurios emocijomis nesprendžiamos. Dar 1995 metais, kai imtasi bombarduoti Bosnijos serbus, tuometinis Rusijos Federacijos Prezidentas, kurį mes linkę pripažinti demokratiškiausiu, viešai perspėjo: „Padėtis Balkanuose – pirmas požymis, kas gali atsitikti, kai NATO tiesiogiai priartės prie Rusijos sienų... Karo ugnis įsiplieks visoje Europoje.“

Kai 2008 metų balandį Rumunijos sostinėje vykusiame NATO valstybių viršūnių susitikime Ukraina ir Gruzija laukė verdikto ir tik aiškia Prancūzijos bei Vokietijos išsakyta pozicija šios šalys nebuvo priimtos į aljansą, tačiau joms vis vien garsiai pažadėta: „Šios valstybės taps aljanso narėmis“, Maskva užsienio reikalų ministro pavaduotojo lūpomis dar kartą perspėjo: „Gruzijos ir Ukrainos įstojimas į aljansą – didelė strateginė klaida, kuri gali turėti pačius sunkiausius padarinius visam Europos saugumui“.

Neliko nuošalyje ir V. Putinas. Jis susitikime su JAV Prezidentu Dž. Bušu (jaunesniuoju), kaip rašo tuometinė JAV spauda, „švelniai“ užsiminė: „jei Ukraina bus priimta į NATO, ši šalis paprasčiausiai nustos egzistavusi“.

JAV pabandė realiai patikrinti Rusijos perspėjimus ir 2008 metais rugpjūtį slapta pritarė tuometinio Gruzijos Prezidento sumanymui jėga priversti paklusti P. Osetiją. Rusija sureagavo žaibiškai ir visiškai savo kontrolėn pasiėmė P. Osetiją ir Abchaziją, sukurdama ir viešai pripažindama naujus tarptautinius subjektus.

Dar ir dabar kai kurie linkę prikergti šitą trumpą Gruzijos – Rusijos tiesioginį konfliktą pastarosios agresyvumui. Nors priversti pripažinti, kad Gruzija pirmoji ėmėsi jėgos, jie vis vien kaltina Rusiją pastoviu Gruzijos provokavimu. Deja, bet yra visiškai neteisūs. Visi to meto ikikonfliktiniai vyksmai, kuriuos mes vadiname provokacijomis, – Rusijos perspėjimas gruzinams, kad ji nujaučia arba net žino jų siekius ir ruošiasi į juos rimtai atsakyti.

Jei tuometinis Gruzijos Prezidentas ir jo aplinka būtų tikrai rūpinęsi savo šalies likimu, atskilusių kraštų likimu bei siekę juos susigrąžinti, jie privalėjo atkreipti dėmesį į visus Rusijos viešai demonstruojamus perspėjimus ir atsisakyti tokios avantiūros.

Nereikia manyti, kad M. Saakašvilis – absoliutus idiotas, o jo tuometinė aplinka – neišprusę ir nieko nesusigaudantys avinai. Jie puikiai tą suprato ir net kurį laiką spyriojosi, bet jie nuo pat pradžių nebuvo ir negalėjo būti savarankiški, todėl privalėjo vykdyti ne tai, kas naudinga Gruzijai, bet tai, kas naudinga didelei geopolitinei jėgai, atvedusiai juos į valdžią.

Dar daugiau, nepaisant tuometinės Rusijos ginkluotų pajėgų išryškėjusio silpnumo bei betvarkės, ši turėjo visas galimybes, nežiūrint į vėlesnes pasekmes, okupuoti Gruziją, bet to sąmoningai nepadarė. Ir tai buvo dar vienas ganėtinai atviras prašymas amerikiečiams atsisakyti savo sumanymų.

Vadinasi, 2013 metais Vakarai, imdamiesi Ukrainos klausimo, realiai turėjo suprasti ir prognozuoti Rusijos galimą atsaką. Galbūt jų analizės centrai negebėjo tiksliai nuspėti atsakomųjų rusų ėjimų, bet reakciją privalėjo modeliuoti.

Jei Baltijos valstybių priėmimas į NATO 2004 metais buvo pripažintas realybe, nes tikrumoje geostrategiškai Rusijai nesukėlė tokių padarinių, kuriuos būtų neįmanoma neutralizuoti, tai naujas bandymas perimti Ukrainą ir Gruziją, pirmiausiai įtraukiant į ES, o vėliau neabejotinai ir į karinį aljansą – jau reali grėsmė Rusijos nacionaliniam saugumui. Tokia grėsme, kuri matoma ir neturinčiam pilnos informacijos ar kur kas menkiau susipažinusiam su visomis geopolitinės konkurencijos gudrybėmis. Jei būtų leista NATO įsitvirtinti šiose valstybėse, tai tik laiko klausimas, kada ir kaip prasidės „Balkanų“ scenarijus Rusijos atžvilgiu. Dėl to ir tokia rimta bei ganėtinai kieta reakcija į visus pastaruosius įvykius.

O kitaip paaiškinti, kad...?

Esame visiškai neteisūs arba tik formaliai teisūs, vadindami Rusiją agresoriumi, nes savo veiksmais Ukrainoje iššaukėme jos reakciją. Ar ji galėjo būti kitokia? Matyt, taip , bet yra tokia, kokia Maskvai atrodo būtina ir neišvengiama.

Visiškai suprantu tuos žmones, kurie aplinką matuoja savo asmeninėmis vertybėmis ar aklu pasitikėjimu savo šalies politikais. Ne, nemanau, kad jie visi yra be galo naivūs ir nesupranta, kad politikas dažnai, švelniai tariant, nesako tiesos, o nė kiek nerečiau elgiasi priešingai daugumos lūkesčiams. O jei visa tai dar palydima nesibaigiančiu „nepriklausomos“ ar „visuomeninės“ žiniasklaidos tarškėjimu, tai sąžinės kirminas, kuris graužia pasąmonėje iškylančiomis abejonėmis, yra sėkmingai „užmigdomas“.

Nesibaigianti tirada „rusai eina“ turi savus, ganėtinai žemiškus tikslus. Kaip kitaip paaiškinti eiliniam ukrainiečiui ar net mūsų lietuviui įvykius Ukrainoje? Kaip paaiškinti, kad 2014 metų pradžioje Ukrainos karinės pajėgos, kuriose buvo priskaičiuojama iki 130 tūkstančių karių, kurias sudarė dvi tankų, dešimt mechanizuotų, dvi aeromobilios, viena oro desanto, penkios artilerijos, dvi raketinės brigados ir kitokie aptarnavimo daliniai, negeba susitvarkyti su poros sričių sukilėliais? Juk šios armados rankose metų pradžioje buvo apie 700 tankų, daugiau kaip 3000 įvairiausio tipo šarvuočių, apie 1000 savaeigių pabūklų, netoli 500 įvairiausio tipo priešlėktuvinės gynybos agregatų, netoli 100 malūnsparnių bei 160 įvairiausių kovinių ir 25 transporto lėktuvai.

Tiesa, po netikėto rusų geopolitinio ėjimo Kryme, pajėgumai sumažėjo, nes didžioji dalis ten dislokuotos armijos perėjo kaimyninės valstybės karinėn tarnybon, bet likusiems, o įvairiausiais pranešimai šis skaičius siekia 7 - 8 tūkstančius, buvo leista sugrįžti į kontinentą ir net Ukrainos armijos technika perduota Kijevo žinion.

Net jei sutiktume su kai kurių specialistų vertinimais, kad tikrumoje Ukrainos armija tik skaičiuose atrodė gražiai, o realybėje ten tvyrojo, švelniai tariant, absoliutus bešeimininkiškumas bei korupcija, vis vien dalis armijos buvo pajėgi vykdyti iškeltus uždavinius. Be to, naujoji Kijevo valdžia ėmėsi papildomos iniciatyvos ir jau pirmomis dienomis pradėjo formuoti teritorinius gynybos batalionus. Tokių atsirado apie 50 ir kiekviename jų 100 - 300 žmonių. Kiek vėliau atgaivinta nacgvardija, kuri šiandien priskaičiuoja arti 60 tūkstančių kovotojų.

Ta nesibaigianti tirada „rusai eina“ eiliniam žmogui atrodo gana logiškai. Tikrai, kaip galima paaiškinti, kad tokia jėga negeba sutvarkyti sukilėlių, kuriu geriausių atveju priskaičiuojama ne daugiau kaip 20 - 30 tūkstančių? Tik rusų armijos tiesiogine parama, rusų armijos slaptu dalyvavimu šitame „sukilime“? Tuo labiau, kad taip visus įvykius nuolat pristato Kijevas ir net mūsų valdančioji viršūnė. Todėl vengiama visa tai įvardinti pilietiniu karu, o užsispyrusiai pateikiama kaip kaimyninės šalies agresija, nors tiesioginių įrodymų nėra ir kol kas nebuvo.

Tai – jau karas

Aš jau rašiau, kad nesu tiek naivus, jog nepatikėčiau, kad rusai remia vieną iš pusių. Remia technika, šaudmenimis, finansais ir net savanoriais, bet negaliu patikėti tuo, kad ten dalyvauja kadrinė rusų armija.Vien todėl, kad tada konflikto eiga atrodytų absoliučiai kitaip.

Mūsų žiniasklaida labai piktinosi neseniai į jos puslapius pakliuvusia naujiena, esą V. Putinas, kalbėdamas su ES vienu iš lyderių, pasakė: „Jei aš panorėčiau, tai Rusijos armija per dvi savaites būtų Kijeve.“ Tiesa, vėliau, kai Maskva pasiūlė viešai paskelbti viso telefoninio pokalbio tarp minėtų politikų išklotinę, pastarasis pripažino, jog ši frazė išimta iš pokalbio konteksto ir tokio leidimo nesuteikė.

Nesuprantu, ko čia piktintis? Juk V. Putinas pasakė tiesą. Todėl ir piktinomės, nes, jei rusų armija tikrai būtų įsiveržusi į Ukrainą, tai Kijevas seniai jau būtų jų rankose. Vadinasi, kadrinės rusų armijos Donecke, kaip ir Luganske, nėra.

Bet ji turi būti, privalo būti, nes: per keturis konflikto mėnesius Kijevo armija neteko apie 43 tūkstančių karių. Iš jų apie 27 888 - žuvę ir sužeisti. Daugiau kaip 13 tūkstančių dezertyravo arba dingo be žinios. Vien „Dešinysis sparnas“, kurio pagrindu suformuota nacgvardija, žuvusiais ir sužeistais neteko apie 7000 žmonių. Didžiausios jų netektys - „Dniepr“,“Donbass“, „Černigov“, „Aidar“, „Azov“ ir „Cherson“ batalionuose. Ukrainos „čekistų“ nuostoliai - 115 žuvusių.

Žuvusių ir sužeistų skaičiuje surastume ir apie 460 samdinių, kurių didžiausia dalis priklauso lenkams (194) ir amerikiečių „Academy“ (146).

Per tuos keturi mėnesius armija neteko 43 lėktuvų, 22 malūnsparnių, 428 tankų ir daugiau kaip 800 šarvuočių...

Įspūdingi skaičiai? Įspūdingi. Net jei juos kažkiek padidintume, net jei per pusę juos sumažintume, jie vis vien išliks milžiniški.

Deja, neturiu sukilėlių pusės nuostolių suvestinės, bet, kaip žinia, besiginančioji pusė visada patirs mažesnius nuostolius nei puolančioji.

Jei tikėtume klasikiniais karo mokslo nuostolių paskaičiavimais, tai besiginančios pusės nuostoliai gali būti nuo dviejų iki keturių kartų mažesni.

Bet toks klasikinis požiūris liečia netektis realiuose frontuose, o šis pilietinis karas nepriskirtinas klasikinei išraiškai. Jis, kaip kai kas bandė išsireikšti, - hibridinis. Todėl galima manyti, kad sukilėlių nuostoliai nors ir kur kas menkesni, bet turėtų siekti 3500 - 4000 tūkstančius žuvusiais ir sužeistais.Tai - taipogi ganėtinai daug. Ir tai jau ne konfliktas, tai - jau karas.Tikras pilietinis karas, kuriame žūva tikri, o ne virtualioje erdvėje įsivaizduojami žmonės.

Kas tai? Jau sakiau, kad kadrinės rusų armijos dalyvavimą vienoje fronto pusėje atmetu, nes nėra jokių rimtesnių įrodymų. Nėra ir negali būti, nes Rusija, nors ir tiesiogiai suinteresuota įvykiais Ukrainoje, tikrumoje vengia įsitraukti į tiesioginius mūšius. Vadinasi, tikrųjų priežasčių reikia ieškoti pačioje Ukrainoje? Matyt, taip. Tai padaryti nėra lengva, nes, nors apie tai jau keletą kartų sakiau, pakartosiu dar kartą: šiame įvykių verpete egzistuoja keletas varomųjų jėgų ir visų jų - skirtingi tikslai. Nors, tiesą pasakius, kiekviena tų varomųjų jėgų, dažniausiai pačios nelabai suprasdamos, dirba vienam ir tam pačiam globaliam tikslui.

Bėda dar ir ta, kad beveik visos jėgos, kurios organizavo, skatino ir rėmė tokią įvykių eigą, negali sakyti tiesos. Negali dėl vienos vienintelės priežasties - tada iš jų bus pareikalauta atsakomybės. O už tokius veiksmus vien politinės atsakomybės nepakaks.

Beje, tai puikiai supranta net mūsų šalies valdžios viršūnė, kuri taipogi giliai įklimpusi į šį geopolitinį mėšlą, nors savaip interpretuoja visus savo poelgius ir ramina save, kad tai - vardan tos Lietuvos. Deja, bet tai neturi nieko bendro su mūsų šalies ateitimi. Tai - tik iliuzija, saviapgaulė, kurios rezultatas bus absoliučiai priešingas nei tikimasi. Apie tai kiek vėliau.

Taigi, priežastys...

Priežastys

Pirma, didžioji dalis ukrainiečių tikrai labai pavargo nuo to nesibaigiančio oligarchų savivaliavimo, o pavargęs žmogus, netekęs vilties žmogus, visada pirmiausiai ieško problemos kituose, bet ne savyje.

Tačiau, drįsiu priminti skaitytojui, kad pavargę piliečiai gali sukelti neramumus, net maištą, bet ne revoliucijas ar perversmus. Tam reikia visiškai kitokios nepatenkintųjų sudėties ir svarbiausia – lėšų.

Antra, V. Janukovyčiui atėjus valdžion, buvo imtasi kai kurių TVF reikalaujamų reformų ir pradėta nuo likusio valstybinio turto privatizacijos. O tai sukėlė didelę trintį tarp pačių „ukrainiečių dvarponių“. Tuo labiau, kad tie nesutarimai įgavo savotišką etninį atspalvį.

Nėra jokios paslapties, kad dauguma oligarchų – vadinamosios išrinktosios tautos, bet ta dalis, kuri patekusi į valdžią ėmėsi pertvarkos, geriausius kąsnius atidavė saviems.

Kaip žinia, šituose sluoksniuose tokie veiksmai nedovanotini. O trintis tarp oligarchų, kurie visus tuos daugiau kaip dvidešimt metų turėjo ir tebeturi milžinišką įtaką valdžios aisbergo matomai viršūnėlei - politikams, pagilino tuos viešus nesutarimus, kurie jau buvo įgavę pagreitį V.Juščenkos laikais. Va, jums ir vadovavimas bei lėšos.

Tačiau ir to nepakanka dabarties pasaulyje, todėl trečia – geopolitika. Yra jų ir daugiau, bet šios - pagrindinės.

Pavargę eiliniai žmonės tikėjo, kad atsikratys tos nekenčiamos oligarchinės valdžios, o asocijuotos narystės sutartis atvers duris į visko pertekusią Europą. Didelė dalis jų, veikiama nesibaigiančios ukrainietiškos žiniasklaidos prievartavimų, ir dabar tuo tiki. O ką nuvertę, išstūmę iš valdžios V. Janukovyčiaus klaną, jie gavo:

PIOTRAS POROŠENKO - 49 metų amžiaus. Ne ukrainietis. Septinta eilutė tarp turtingiausių. Pagal Forbes turtas - 1,3 milijardai dolerių. Absoliučiai paklusnus Vakarams. Jis ir jo valdomas bei finansuojamas 5 - asis kanalas beveik atvirai rėmė Maidaną. Pagrindinė veikla - šokolado ir konditerijos imperija „Rošen“, nors nevengia įdėjimų į kitas pelningas sritis bei bankininkystę. Nuo 2014 gegužės - Ukrainos Prezidentas.

IGORIS KOLOMOISKIS - 51 metų. Ne ukrainietis. Antras pagal reitingą tarp pačių turtingiausių Ukrainos žmonių. Turtas vertinamas 3,6 milijardų dolerių. Stambiausios šioje šalyje pramoninės - finansinės grupės „Privat“, kuri veikia bankinėje, naftos, chemijos, metalurgijos, maisto, žemdirbystės srityse, savininkas. Užsiima autopervežimais, informaciniu bizniu ir net sportu. Po perversmo paskirtas Dniepropetrovsko gubernatoriumi.

Beje, man teko skaityti mūsų spaudoje, kad šis veikėjas, kartu su „Privatbanku“, remia ir „Žalgirį“. Būtų labai žingeidu sužinoti, kodėl?

DIMITRIJUS FIRTAŠAS - 49 metų. Ne ukrainietis. Penktas pagal turtą. Valdo mediaholdingą, kuris kažkada priklausė kitam turčiui – V. Charoškovskiui, bet buvo iš jo perimtas (sakoma, kad perpirktas). Ir tai nei daug, nei mažai - televizijos kanalai „Inter“, HTH, K1, MEGA, „Enter – film“, K2, „Piskel“, MTV. Tačiau ne čia jo pagrindinė turto kasykla. Jis dalinai 2005-2009 metais valdė „Rosukrenergo“, kuri veikė dujų rinkoje Ukrainoje ir net kai kuriose Europos šalyse. Tiesa, šiuo metu jis yra pagal JAV FBR reikalavimą areštuotas, bet tai atskira tema.

VIKTORAS PINČUK - 63 metų. Ne ukrainietis. Dar 2008 metais jis buvo laikomas pačiu turtingiausiu Ukrainos žmogumi. Dabar priskiriamas 6 eilutei. Buvusio Ukrainos Prezidento L.Kučmos žentas. Jo rankose pramoninė - finansinė grupė „Interpaip“, kuri kontroliuoja keletą dešimčių pramonės įmonių, daugiausia - vamzdžių pramonėje ir metalurgijoje. Kartu su Kolomoiskiu valdo Nikopolskio ferolydinių gamyklą. Jo kontrolėje televizijos kanalas ICTV, „Novij“, CTB, M1, laikraštis „Faktai ir komentarai“.

Toliau reiktų minėti Sergejų Tarutą, po perversmo paskirtą Donecko gubernatoriumi, Aleksandrą Paschaverą, Vladimirą Nemirovskį, kuris paskirtas Odesos gubernatoriumi, Genadijų Kernesą - Charkovo valdžios galva (į jį buvo pasikėsinta), Olegą Rybačiuką, tą patį vidaus reikalų ministrą Arsenijų Avakovą ir kai kuriuos kitus. Visi jie nors savo turtais mažesni nei anie aukščiau minėti, bet patenka į turtingiausių sąrašo šimtuką.

Prie išvardytųjų būtina, verkiant reikia, pridėti tuos politinius kilbukus, kurie šiandien daugumos asocijuojami su tikrąja valdžia, nors jų galimybės mizernos. Taip, šitie taipogi ne skurdžiai, bet jų turtus prieš anuos galima vadinti tik turteliais.

ARSENIJUS JACENIUKAS - 40 metų. Nuo vasario 27 d. Ukrainos Premjeras. Tautoje vadinamas Kroliku („triušiu“). Puikai pasinaudojęs J. Tymošenkos sukurta partija šuoliui į geidžiamą krėslą. Tik gavęs valdžią, paveda naujam ministrų kabinetui užmegzti ryšius su Rusija pagal kiekvieno valdomą sritį. Ypač primygtinai to prašo naujo finansų ministro: „Aleksandrai Vitalijevičiau, aš prašau susisiekti su Rusijos finansų ministru. Noriu jums priminti, kad ten buvo pasirašyti eilė įsipareigojimų iš Rusijos pusės dėl Ukrainos biudžeto finansavimo, ir mums būtų įdomu sužinoti Rusijos poziciją, ar tesės savo įsipareigojimus“. Tai buvo kovo 1 -ąją. Tačiau jau kovo 3 - ąją naujai iškeptas Premjeras viešai pareiškia, kad Ukraina išpildys visus TVF reikalavimus, kad gautų kreditus.

Deja, bet jie ne tokie paprasti ir aš apie juos esu jau rašęs. Nesiplėsdamas tik priminsiu keletą iš jų: pensijinio amžiaus padidinimas, visų specialių paramos pensijų likvidavimas, kainų dujoms, elektros energijai pakėlimas atitinkamai 50 ir 40 procentų, pakelti benzino akcizą, panaikinti visas lengvatas transportui ir pakelti mokesčius 50 procentų, privatizuoti visas šachtas ir atsisakyti visų subsidijų, atsisakyti nemokamo maitinimo mokyklose, nemokamų vadovėlių ir neberemti iš valstybės biudžeto gimdymų, panaikinti moratoriumą žemės ūkio paskirties žemės pardavimui bei panaikinti subsidijas kiaulienos ir vištienos gamybai ir t.t. Prabėgus dar keletui dienų Premjeras pareiškia, kad būtina privatizuoti valstybinę dujų perdavimo infrastruktūrą...

VITALIJUS KLIČKO - 42 amžiaus. Boksininkas – profesionalas. Pasaulio čempionas. Neabejotinai Vokietijos statytinis, viešai jos remiamas ir proteguojamas. Dar metų pradžioje ryžtingai tvirtinęs, kad taps naujuoju Ukrainos Prezidentu, bet vėliau nuolankiai užleidęs tą garbę P. Porošenko ir pats pasitenkinęs Kijevo galvos postu. Vienas Maidano politinių vadovų.

OLEGAS TIAGIBOKA - kaip rašo kai kurie Ukrainos pogrindinės alternatyviosios žiniasklaidos aktyvistai bei Vakarų užsienio spaudos atskiri leidiniai, tai - „vienintelė nemarionetinė figūra tarp Maidano politikierių. Jis – nacionalistas, bet nuosaikus nacionalistas, nors yra priverstas atsargiai laviruoti tarp radikalų ir jam pritariančių bei dažnai viešai išreikšti tai, kas jam pačiam atrodo nelabai priimtina“. Jo vadovaujamas „Svoboda“ buvo pagrindinis Maidano pergalės instrumentas, tačiau, kaip visada esti revoliucijose, tuoj po perversmo jo pradėta šalintis, nes ekstremistinės organizacijos Europoje bei taip vadinamame „demokratiniame pasaulyje“ - nemadingos. Jos slapta finansuojamos, remiamos, bet į valdžią jų stengiamasi neįleisti.

ALEKSANDRAS TURČINOVAS - tuoj po perversmo tapęs laikinuoju Rados vadovu ir laikinai einančiu Prezidento pareigas. Visada ištikimai tarnavęs ledi Julijai. Jo karjerinė biografija - labai įspūdinga: nuo 1998 iki 2007 Rados deputatas. 2005 metų vasario - rugsėjo mėnesiais buvo Ukrainos saugumo viršininkas. Nuo 2007 gegužės iki tų pačių metų lapkričio - pirmasis Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos Tarybos sekretoriaus pavaduotojas. Nuo 2007 metų gruodžio iki 2010 metų kovo - pirmasis vicepremjeras. Buvęs komjaunuolis, neabejotinai labai artimai bendravęs su TSRS saugumu. Svarbiausia ir keisčiausia - tikintis mesionistinės sandaros žmogus. Linkęs į mistiką. Be visų išvardintų buvusių ir esamų pareigų,dar ir vienos rečiausių protestantizmo krypties sektų pastorius. Kol galutinai apsisprendė, buvo ir satanistų „presviteris“, ieškojo savo tikėjimo kelio „Baltojoje brolijoje“, aršiai propagavo Sandejaus Adeladžės idėjas. Žmogus – gudrus, slidus, savo moralę remiantis „Aukščiausio patarimais ir savo išskirtinės misijos supratimu“. Absoliutus fatalistas. Beje, jis yra teorijos „Pasaulio pabaiga kaip apsivalymas“ autorius.

Prie visų šitų būtina pridėti Nalivaičenko, Parubijų, Krutovą ir dar keletą daugiau ar mažiau žinomų figūrų, kurių dauguma įvardijami kaip CŽV ar Mosado bendradarbiais. Būtent jie - pagrindinės Maidano politinės figūros.

Ne,jie nėra šios akcijos sumanytojai ar net tikrieji vykdytojai, tai – save vadinantys politikais, viešai pristatantys kitų politinius užsakymus ir neabejotinai prisiimantys atsakomybę. Jie – įkaitai. Pasikeitus valdžioms, jie būtų vieni pirmųjų, ant kurių „pakartų visus šunis“. O kaip kitaip?

Po tokių dalykų niekas neišliks...

2013 metų lapkričio 30 diena. Jau dvi savaites besitęsianti protesto akcija įgavo atoslūgio formas, o pagal visus išmoktus kanonus, be „ČP“ masių neišjudinsi.

„Arsenijus: - Nėra vienijančios idėjos, reikia kažko, kas visus išjudintų.

Olegas: - Mano žmonės – pasiruošę, bet ką mes galime prieš tokią jėgos struktūrų masę.

Vitalijus: - O ką tavo, Liova? Tu gali jį surinkti? Jis gi garantavo, kad Vytria viską pasirašys, tegu dabar sprendžia kaip nori.

Arsenijus:- O ką jis gali? Jis pats išsigandęs, tu juk jį pažįsti.

Vitalijus: - Mūsų vaikinai – pasiruošę. Būtų už ko užsikabinti - ir pirmyn“.

Toliau diskusija tęsiasi keliasdešimt minučių. Ieškoma išeities, kuriami scenarijai ir svarstomos įvairiausio galimybės.

„Arsenijus: - Aš pats su juo pakalbėsiu, bet nesu įsitikinęs, kad imsis to, Liova nėra karys.

Vitalijus: - Nesiims, tai tegu dujas Uzbekistanui parduoda, aš jam ir Europą uždarysiu“.

Po dviejų valandų:

„Arsenijus: - Aš su juo pakalbėjau. Olegai, aš tavęs prašau, viskas turi būti valdoma. Tai tas arklys, kurio mes galime ir nepažaboti.

Olegas: - Leiskite vaikinams garą nuleisti, jie šitiek metų laukia tinkamo momento.

Vitalijus: -Ten neturi būti nė vieno mūsiškio, reikia išvežti visą techniką ir įrengimus, po tokių dalykų niekas neišliks...“

Vardus, kurie čia minimi, rasite aukščiau išvardintųjų sąraše. Ten nėra „Liovos“. Kas jis? Sergejus Lievočkinas - dujų oligarcho Firtašo statytinis buvusio Prezidento V. Janukovyčiaus buvusioje administracijoje, net šios administracijos galva. Jie kartu valdo televizijos kanalą „Inter“ ir kitus „nepriklausomos“ žiniasklaidos objektus.

Ar prisimenate, kas įvyko tą 2013 metų lapkričio 30 dienos naktį? Ne? Verta prisiminti: Lievočkinas duoda komandą skubiai nakties metu pastatyti Maidano aikštėje Kalėdų eglę, kuri jau atgabenta, bet dėl protestuojančių nesutikimo liko komunalininkų žinioje. Nors tuo metu ištuštėjusioje aikštėje nakvoja tik kokie 200 jaunuolių, bet, suprasdamas, kad pasipriešinimo nebus išvengta, Prezidento administracijos vadovas įsako pakelti pagal pavojaus signalą „Berkutą“. Aišku, eglės statybos apsaugai. Ir čia, kaip pagal kažkokį sutapimą, naktį, ketvirtą valandą, sukiojasi „Inter“ televizijos operatoriai su kameromis. „Berkutas“ susiremia su jaunimu, visa tai nufilmuojama ir ryte, pridėjus grėsmingus paaiškinimus, visa Ukraina stebi, kaip valdžia muša ir „žudo mūsų sūnus“. Aikštė vėl prisipildo, kova atnaujinta. Beje, tą naktį nė vieno „mūsiškio“ aikštėje tikrai nebuvo, o visa orgtechnika buvo išvežta. Vėliau bus sausio 19-oji, vasario 20-oji, bus žuvusių ir visu tuo apkaltintas veikiantis Prezidentas.

Kam to reikėjo?

Kam Lievočkinui viso to reikėjo? Kam Firtašui viso to reikėjo? Ne, jie nėra kokie nors maniakai ar kraujo ištroškę žvėrys, jie paprasčiausiai rūpinasi savo turtais, savo kapitalu.

Kai tuometinis Prezidentas atsisakė Vilniuje pasirašyti asocijuotos narystės sutartį, iškilo grėsmė, kad jis gali priimti sprendimą stoti į Muitų sąjungą arba bandyti kitaip tartis su kaimyne. Neišvengiamas su Rusija suartėjimo rezultatas - dujų kainos, apie kurias tiek daug šnekama, kritimas ir tai jau liečia minėtų tarpininkų tarp Rusijos ir Ukrainos pelną. Kuo aukštesnė dujų kaina, tuo didesnis tarpininko pelnas. Kaip tai? Labai paprastai. Tarpininkas pelną skaičiuoja procentais. Jei net vienas procentas byrėtų nuo sutarties kainos, tai kada kišenė būtų pilnesnė? Ar kai kaina, sakysim, 450 dolerių už 1000 kubinių metrų, ar kai ji tesiekia 262 dolerius? Va, taip. Nuo pirmosios tas procentas sudarys 4,50, o nuo antros tik 2,62 dolerius. Jei prisimintume, kad dujų iš Rusijos Ukraina tuo metu importavo milijardais kubinių metrų, o procentas tikra buvo didesnis nei 1, tai patys paskaičiuokite, kiek pelno nubyrėjo ir nubyra tarpininkui.

Po tokio paaiškinimo gal taps lengviau suprantama, kodėl J.Tymošenko, dar būdama Premjero krėsle, nuskubėjo į Maskvą ir sutiko pasirašyti dujų tiekimo sutartį kur kas didesnėmis kainomis nei iki tol? Kodėl ji vėliau pateko į teisiamųjų suolą ir kodėl, sakysim, V. Janukovyčiaus Vyriausybė taip ir neišsprendė, nors visus savo valdymo metus žadėjo ir tikino tai padarysianti, dujų kainos sumažėjimo, kas būtų ženkliai įtakoję gaminamos ukrainietiškos produkcijos savikainą ir konkurencingumą rinkose.

Pagaliau, gal reiktų atvirai pateikti klausimą ir mums patiems savo šalyje: kodėl konservatorių vyriausybė ir ne tik vyriausybė taip vengė rimtų derybų su „Gazpromu“ ir mokėjo didesnę kainą, nei galėjo mokėti? Gal čia niekuo dėta „energetinė priklausomybė nuo Rusijos“, gal reiktų ieškoti tarpininko, kuris susižeria nemenką procentą? Gal šis pasirodys besantis labai artimai ideologiškai pritariantis ir remiantis kažkurią politinę jėgą?

Tai mes su jumis svaičiojame apie kažkokias vertybes, morales, kai tikrumoje viskas baigiasi vieninteliu siekiu - pinigų ir valdžios troškimu, o vardan to verta aukoti visus „nevykėlius“, kurie nepriklauso tam klanui. Apie tai vėliau.

komentaras.lt