Dar kartą dėl Menų tarybos

Turėdami galvoje, kaip sunkiai Lietuvoje progresyvios idėjos  pralaužia įpročių rutiną, reiškiame pasitenkinimą, kad pačioje Kultūros ministerijoje atsirado ne tik  ketinimas „reformuoti ir demokratizuoti kultūros valdymą, plėtojant kultūros savireguliaciją“, bet ir mėginimas „atskirti  politikos formavimo ir jos įgyvendinimo, finansavimo mechanizmus“. Tokį mėginimą šiandien rodo ministerijos parengtas „Lietuvos menų tarybos įstatymo projektas  2011-06-29“, kuriuo bandoma įdiegti politikoje vadinamąjį „rankos atstumo“ (arm‘s lenght) principą, be kita ko, rekomenduotą jau 2009 m. Kultūros ministerijoje atlikto  valstybinio audito ir pasirašytą Valstybės kontrolierės R. Budbergytės.Kad nebūtų dviprasmybių, vykdydamas savo profesinį uždavinį, valstybinis auditas pamėgino Norvegijos, Švedijos, Danijos, Nyderlandų ir Anglijos pavyzdžiu  paaiškinti, kaip iš tikrųjų turėtų atrodyti tas „rankos atstumo“ principo veikimas. Remdamasis Lietuvoje pateiktais svarstymais, jis teigė, kad tai turėtų būti taryba, 1) į kurią  ministerija „deleguoja tik keletą narių ir finansavimą“, 2) kuri visiškai  atribojama nuo Kultūros ministerijos ir dėl to „neturi teisės kištis  ir nėra atsakinga nei už projektus, nei už jų finansavimą“ 3) kuri „atlieka ir patariamąją, informatyviąją funkciją“,  gali imtis tyrimų,  kelti atskirus „kultūros politikos klausimus“, 4) ir yra atsakinga „Parlamentui, Vyriausybei ir visuomenei“. Kaip šių reikalavimų fone atrodo  Menų tarybos įstatymo projektas? Pirma, auditas yra atkreipęs dėmesį, kad jau 2006-2008 m. Vyriausybės programos priemonių plane buvo numatyta įgyvendinti „rankos atstumo“ principą įsteigiant Nacionalinę kultūros tarybą, kurios „pagrindinė funkcija būtų skirstyti biudžeto lėšas ir vertinti šių lėšų panaudojimo veiksmingumą“. Auditas taip pat pritarė tokios tarybos kūrimui. Kodėl projekto autoriai vietoj Kultūros tarybos siūlo Menų tarybą. Tokia taryba esmingai susiaurina ministerijos organizuojamą ekspertavimo horizontą? Jeigu čia mechaniškai sekama anglų tarybos pavyzdžiu, išleidžiama iš akių, kad lietuvių kalbos menai neperteikia to turinio, kurį turi angliškasis arts (menai, amatai, humanitariniai mokslai, gebėjimai, gudrybės ir pan.). O jeigu kultūros ministerija ketina pritraukti tik meno ekspertus (taip manyti verčia ir Meno kūrėjų asociacijos įtraukimas į tarybos formavimą), kas gi atliks kitų kultūros sričių ekspertines funkcijas? 4 straipsnis juk aiškiai sako, kad menų taryba administruos ir „kultūros sektoriui skirtas paramos lėšas“, ir „kultūros kūrėjams“ stipendijas, ir inicijuos „kultūros tyrimus“ ir teiks ekspertines nuomones „kultūros politikos įgyvendinimo klausimais“ ir net konsultuos „kultūros projektų vykdytojus“. Negi kitose kultūros srityse kompetencija nereikalinga? O jeigu reikalinga, kodėl galvojama viena, o rašoma kita. Kodėl nė žodžio  nepasakoma apie kitų organizacijų (kultūros istorikų, lituanistų, archeologų, etnologų, restauratorių, paminklosaugininkų, landšafto ir statybos architektų) pritraukimą ir jų ekspertinę pagalbą? Ir apskritai kokiais tikslais čia apversta elementari sąvokų subordinacija? Kas galėtų paaiškinti, kodėl menų tarybos padaliniu padaryta Kultūros ir meno taryba, o ne atvirkščiai? Kyla pagrįstas įtarimas, kad čia norima kultūros politiką redukuoti į meno politiką? Šitas nuogąstavimas nėra be pagrindo. Tikriausiai ketinama dirbti jau dabar veikiančios Kultūros ir meno tarybos kompetencijos ribose. Minėtas auditas yra prikišamai parodęs, kad iki šiol  ministerijoje veikianti taryba yra  „pagrindinė patariamoji KM institucija visais kultūros ir meno strateginiais plėtros, finansavimo ir kitais klausimais, tačiau 2007-2008 m. [žinoma, tą patį jis būtų nustatęs ir ankstesniais metais] ji nevykdė daugelio priskirtų funkcijų: nenagrinėjo kultūros ir meno plėtros strateginių planų, neteikė dėl jų išvadų Kultūros ministerijai, nesiūlė KM prioritetinių kultūros finansavimo krypčių, o daugiausiai dėmesio skyrė stipendijų ir premijų skyrimo kultūrai ir menui nusipelniusiems asmenims klausimams nagrinėti, tvirtino ir keitė įvairių komisijų sudėtis.“ Auditas gerai suprato, kad dėl šios priežasties ministerijoje nebuvo vykdomos 2001 m. Vyriausybės patvirtintos kultūros politikos nuostatos, kad per dešimt metų ministerijai nepavyko parengti nei kultūros politikos strategijos, nei patvirtinti kultūros plėtros programos. Naujasis projektas visas šias įžvalgas tiesiog nubloškia į šalį ir daro labai abejotiną reformą. Panašu, kad atsisakydama kultūros politikos programų,  ministerija ne šiaip sau žaidžia pavadinimais, bet įteisina gana seną praktiką, dėl kurios kadaise buvo atmestas Didžiojo Lietuvių kalbos žodyno pristatymas nacionalinei premijai. Už pirmąjį visos lietuvių žodyninės ir semantinės bazės suregistravimą, sistematizavimą ir išaiškinimą paveldėtuose istoriniuose ir socialiniuose kontekstuose jo kūrėjams turėjo būti pastatytas paminklas, bet prieš 80 metų žymiausių Lietuvos lingvistų (K. Būgos, J. Jablonskio, J. Balčikonio ir kt.) pradėto unikalaus (pirmojo ir vienintelio  pasaulyje) ir galų gale Lietuvių kalbos instituto užbaigto nepakartojamo darbo šita taryba nepripažino Lietuvos kultūros įvykiu. Projekto 3 ir 6 str. kalbama apie nacionalinę kultūros politiką, jos įgyvendinimą, kultūros plėtrą, programas, prioritetus, bet kaip bus įmanoma tą politiką įgyvendinti, jeigu niekas nežinos jos turinio, jei nebus gerai apgalvoto ir subalansuoto dokumento, jei nebus surašyti jos numatomi darbai, uždaviniai, tikslai, priemonės, metodai, prioritetai, t.y. jei nebus valstybinių programų, veiklos planų, strategijų ir pan.  Tikriausiai jos bus, nes valstybė negalės finansuoti geros valios. Bet kas jas parengs? Vėl jos bus surašomos iš lubų? Iš kur tada rasis kompetencijos? Antra, Lietuvos menų tarybos koncepcija kalba apie „siekį reformuoti ir demokratizuoti kultūros valdymą, plėtojant kultūros savireguliaciją“. Būtų nuostabu. Bet Koncepcija tuos pasikeitimus sieja su perskyra  tarp kultūros (čia: meno)  politikos formavimo ir jos įgyvendinimo.  Bet negi dėl to, kad Kultūros ministras  dalį atliekamų funkcijų perduoda kokiam nors savo sukurtam padaliniui, atsiranda daugiau demokratijos ir savivaldos? Juk pagal tą principą dirba ir visas ministrų kabinetas, bet apie rankos atstumo principą niekas nekalba. Tai tik paprastas biurokratinių funkcijų perskirstymas valdžios viduje. Demokratijos galėtų atsirasti vien tik tuo atveju, jeigu dalis valdymo būtų paverčiama savivalda, t.y. pati visuomenė įsiterptų į valdymo procesą. Ar čia to esama? Ne. Iš tikrųjų įstatymo projekto str. 6.4 nurodo demokratinę galimybę kiekvienam juridiniam ir fiziniam asmeniui laisvai kelti kandidatus į tarybos narius. Bet čia pat atimama galimybė ir teisė būti laisvai išrinktam. Aiškiau sakant, gana naivia rinkimų imitacija mėginamas pridengti laisvas ministro pasirinkimas. Kultūros ministerija, surinkusi savo ministro ir Meno kūrėjų asociacijos pateiktus kandidatus, pateikia juos vėl Kultūros ministrui ir Asociacijai, kurie kartu sudaro atrankos grupę.  O ši grupė darsyk atrenka 20 asmenų, iš kurių trečiąsyk Kultūros ministras atsirenka savo numatytus kandidatus. Pagaliau ministras skiria ir direktorių, „kuris yra ir tarybos pirmininkas“. Kokį nešališką žmogų būtų galima įtikinti, kad ši tvarka yra demokratiškesnė už atranką į dabartinę 15 narių Kultūros ir meno tarybą, kai 5 narius skiria ministras, 6 Meno kūrėjų asociacija, po vieną – Kultūros savivaldos kolegija, Muziejų asociacija, Bibliotekininkų draugija, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Esama tvarka yra nepalyginamai sąžiningesnė ir suteikia daugiau laisvės rinktis – net 9 žmones deleguoja visuomeninės organizacijos. (Menų taryboje tik 3 asmenys galės atstovauti visuomenines organizacijas).  Jeigu kuriama organizacija bus žymiai daugiau centralizuota ir kontroliuojama ministro negu esama, iš kur tada rasis savivalda ir demokratizacija? Jau dabar galima garantuoyti, kad tai bus dar vienas įrodymas, jog geriausi Vakarų  institutai Lietuvoje neveikia. Lietuvos Kultūros kongreso taryba EKSPERTAI.EU komentaras Kodėl taip paniškai bijoma savivaldos? Todėl, kad nukentės partinis korupcinis biznis. Liberalai pagal tradicinį partinį įtakos sferų pasidalinimą jau seniai įsitvirtinę Kultūros ministerijoje, su pavydėtinu komjaunuolišku užsidegimu iššvaistė milijonus per VEKS programą, dabar su tokiu pat užsidegimu imituoja kultūros valdymo reformą - ima pavyzdį iš savo kolegų liberalų Švietimo ministerijos. Mūsų giliu įsitikinimu šios dvi ministerijos atiduotos liberaliųjų jėgų įtakai neatsitiktinai - liberalizmas savo esme yra nukreiptas prieš tradiciją, o šiandieninis išplėtotas liberalizmas - yra skirtas tradicijoms naikinti. O tuo tarpu švietimo ir kultūros sferos veikia tradicijų pamatu ir yra atsakingos už jų plėtojimą. Taigi kas toliau? Daugiau šia tema: Liberalus cinizmas: prichvatizacijai yra aukojamas ir aukštasis mokslas Milijonierius Gintautas Kėvišas imasi naujų "kultūrinių" (finansinių) projektų Apie G. Kėvišo dabartinius reikalus, susijusius su kriminalais: Garsaus milijonieriaus G. Kėvišo bylos sujungtos į vieną  

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002