Debiutuojanti rašytoja Asta Gricė: „Svarbu, kad vaikams susiformuotų skaitymo įprotis“

- Kuo šiomis dienomis gyvena Asta Gricė – Kalėdomis ar knygos išleidimo džiaugsmu?

- Jei atvirai, tai knygos išleidimo džiaugsmu. Vis dar negaliu patikėti, kad man pavyko! Knygos kantriai laukiau kelis metus, bet, patikėkite, – buvo verta. Pirmąkart ją paėmiau į rankas gruodžio pradžioje vaikų ir jaunimo literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“. Apėmė keistas jausmas – ji mano?! Vyko knygos premjera, vedžiau kūrybos dirbtuves vaikams. Tuomet ir išgirdau rimtą Ainiaus iš antrosios B komentarą (perskaičius 3 komiksus): „Galiu pasakyti, kad knyga – gera!“ Pirmasis įvertinimas – teigiamas, viliuosi, ir kiti bus panašūs.

- Ką norėtumėte, kad apie Jus žinotų Jūsų knygos skaitytojai?

- Dažniausiai rašau vasarą per atostogas, kada baigiasi rimti darbai, aprimsta mintys ir ima sproginėti kūrybos burbulai. Truputį pavydžiu tikriems rašytojams, kurie turi galimybę kurti kasdien arba bent užsirašyti keisčiausias juos aplankiusias mintis. Būtent iš jų ir gimsta netikėtos istorijos. Pastebėjau, kad važiavimas traukiniu (jei tik galiu susikaupti), man visada pamėtėja malonių kūrybinių netikėtumų. Išvada – turėčiau tapti tikra Lietuvos geležinkelių fane (šypsosi).

Dar vienas, gal ir neįprastas, faktas – nemėgstu šokoladinių saldainių. Skaniausi – fabriko „Rūta“ gaminama Lietuvaitė, Žara, latviška Karvutė, Raffaello, arba, kaip draugai sako, visokios keistenybės.

- O ką skaitytojai turėtų žinoti apie bebriuką Beną?

- Benas – šaunus, smalsus, geraširdis bebriukas, labai mėgstantis piešti ir linksmai leisti laiką su draugais. Jis nuolat sužino ką nors įdomaus, naujo, nuoširdžiai padeda kitiems ir pats noriai mokosi. Tarp Beno pažįstamų išskirtinė asmenybė – išsiblaškiusi, pasitikinti savimi ir mėgstanti vilkėti dailias sukneles – varlė Vija. Tiesa, kartais ji atsiduria šiek tiek komiškose situacijose, tačiau ir ji po truputį keičiasi.

- Kaip kilo mintis parašyti knygą apie bebriuką Beną?

- Tai gana neįprasta istorija, kurios nenorėčiau pasakoti. Pasakysiu tik tiek, kad netikėta mintis, kad turiu (būtent turiu) parašyti istoriją apie bebriuką Beną toptelėjo einant pro miesto vaikų darželį. Parašiau vieną istoriją, antrą, trečią... Kreipiausi į leidyklą „Nieko rimto“. Esu nuoširdžiai dėkinga jos vadovui Arvydui Vereckiui, kuris patikėjo manimi ir davė puikų patarimą: rašyti, rašyti, kuo daugiau rašyti. Kantriai mokiausi iš leidykloje dirbusio Beno Bėranto, klausiau geranoriškų Linos Eitmantytės-Valužienės patarimų, ir štai – rezultatas jau knygynuose.

- Kuo panašūs yra žmonių ir gyvūnų pasauliai?

- Mano knygutėje jie labai panašūs. Norėjau, kad Bebraičiai vaikams pasirodytų artimi, savi, patrauklūs, kur nuolat dedasi įdomūs dalykai. Kad tai, kuo gyvena istorijų veikėjai, būtų vaikams žinoma ir jų patirta. Manau, kad skaitytojams įdomu žinoti, kad gyvūnai kaip ir žmonės turi savo namus, kuriuose jauku ir gera. Man į pagalbą atėjo puikus vaikų knygų dailininkas Edgaras Straukas. Jo spalvingos ir išraiškingos iliustracijos vaikams ne tik patrauklios, bet ir padeda pamatyti, kiek daug įdomių dalykų vyksta gyvūnų gyvenime. Be to, Edgaras turi puikų humoro jausmą.

- Ar be rašymo dar turite mėgstamų užsiėmimų? Kokių?

- Patinka skaityti knygas, keliauti (deja, tai vyksta ne taip dažnai, kaip norėtųsi). Praėjusią vasarą, netikėtai pačiai sau, ėmiau domėtis sukulentais ir jų auginimu. Įstojau, kaip vadinu, į pametusių galvas dėl sukulentų grupę socialiniuose tinkluose.

- Kokia Jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga?

- Brolių Grimų pasakos, kurias gavau būdama kokių šešerių. Knygą nupirko tėtis, kai vieną žiemos dieną vaikštinėjome po apsnigtus Šiaulius. Kai augo dukra, šias pasakas skaitydavau jai. Vėliau tarp mėgstamų knygų atsirado Pamelos Travers „Merė Popins“ ir Hugh Lofting „Daktaras Dolitlis“.

- Kaip galvojate, kas svarbiau, ar perskaitytų knygų skaičius, ar jų perskaitymo kokybė?

- Pirmenybę skiriu kokybei. Jei yra galimybė, skaitau neskubėdama, jaukiai įsitaisiusi, mėgaudamasi siužeto vingiais. Tai leidžia atsipalaiduoti, pastebėti tam tikras smulkmenas, sužinoti kažką naujo, geriau pažinti įvairias gyvenimo sritis. Pasitaiko, kad knygą ryte praryju. Tačiau kartais, entuziastingai pradėjusi, po kurio laiko atidedu į šalį, teisindamasi, kad gal vėliau... Kartais vėliau taip ir nebeateina.

- Gal turite receptą, kaip vaikus (o gal net ir suaugusiuosius) paskatinti pradėti skaityti knygas?

- Šiandien knygoms tenka konkuruoti su kompiuteriniais žaidimais, filmais ar naršymu internete. Šiuolaikinės technologijos įtraukia vaikus (ir suaugusius), padėdamos prarasti laiko bei erdvės nuovoką. Akivaizdu, kad vaikams draugystę su literatūra reikėtų pradėti kuo anksčiau. Būtų šaunu, jei knygos skaitymas vaikui taptų kiekvieno vakaro tradicija. Receptas gana paprastas: jei namuose skaito suaugusieji, skaitys ir vaikai, juk geras pavyzdys užkrečiamas. Vieni gal pradės nuo paslaptingo pasakų pasaulio, kiti nuo linksmų komiksų, treti nuo pamokančių istorijų. Svarbu, kad vaikams susiformuotų skaitymo įprotis.

- Ko šiais metais prašėte Kalėdų senelio?

- Jaukios pižamos, raudonos suknelės, įdomios kelionės... ir visa ko geriausio savo šeimai, giminėms, draugams ir kolegoms. Turiu dar vieną slaptą norą, bet jei apie jį Jums papasakosiu, jo visas slaptumas pasibaigs (šypsosi)

- O ką palinkėtumėte visiems mažiems skaitytojams?

- Augti smalsiems, draugiškiems, linksmiems, bendraujantiems. Ir kuo daugiau SKAITYTI. Knyga gali padėti apsilankyti netikėčiausiose pasaulio vietose, pamatyti tai, kas iš pirmo žvilgsnio nepastebima, patirti įvairiausių emocijų ir plačiai atverti duris į slaptą fantazijų pasaulį.