Sovietinis Bilderbergų klubas: D. Rokfelerio prisiminimai

JAV bankininkas Deividas Rokfeleris (David Rockefeller), kuriam 2015 m. birželį sukako 100 metų, Sovietų Sąjungą pirmąsyk aplankė 1962-aisiais. Tuomet jis tapo vadinamųjų Dartmuto susitikimų (Dartmouth Conferences), kuriuose dalyvavo amerikiečių ir Sovietų Sąjungos inteligentija, vadovu. Šie susitikimai, tiksliau, neoficialūs abipusiai amerikiečių ir Sovietų Sąjungos atstovų dialogai, finansuojami Fordo ir Keteringo fondų (JAV) bei JAV ir Kanados studijų instituto bei Sovietų Sąjungos taikos komiteto (Sovietų Sąjunga) vyko nuo 1960 m. spalio iki 1990 m. liepos. Pirmasis iš 17 susitikimų vyko JAV, antrasis Kryme (1961 m.), vėliau susitikimai vykdavo JAV, Sovietų Sąjungoje (tuomečiame Leningrade, Maskvoje, Kijeve, Tbilisyje, Jūrmaloje, Baku), Italijoje. 

Beje, susitikimas visai netoli Lietuvoje esančioje Jūrmaloje vyko 1977-aisiais. 

Susitikimuose dalyvavo tokie žmonės kaip Zbignevas Bžezinskis (Zbigniew Brzezinski), Georgijus Arbatovas, Helmutas Zonenfeltas (Helmut Sonnenfeldt), Jevgenijus Primakovas, D. Rokfeleris, Jurijus Žukovas, Andrejus Kozyrevas, Čarlzas Jostas (Charles Yost), Džonas Kenetas Galbraitas (John Kenneth Galbraith) ir Bakminsteris Fuleris (Buckminster Fuller).

D. Rokfelerio bankas Chase Maskvoje savo biurą atidarė 1973 m. Susitikime su D. Rokfeleriu tuometinis SSRS Ministrų tarybos pirmininkas Aleksejus Kosyginas (1904–1980) pasiūlė amerikiečiui kartu statyti atominę elektrinę, išgauti dujas. 

D. Rokfeleris savo susitikimus su sovietiniais veikėjais XX a. 8-ajame dešimtmetyje aprašo savo knygoje Prisiminimai (Memoirs. New York: Random House. 2002). 

Pateikiame ištraukas iš knygos, kuri pasaulyje sukėlė nemažai atgarsių, sąmokslo teorijų apie iš tikro egzistuojantį, kaip paaiškėjo, Bilderbergo klubą ir kitus dalykus. 

Mano kontaktai su sovietais prasidėjo 1962 m., kai mane pakvietė dalyvauti amerikiečių ir sovietų visuomenės atstovų konferencijoje. Saturday Review leidėjo Normano Kazinso (Norman Cousins) inicijuoti Dartmuto susitikimai, kaip juos imta vadinti, buvo viena Šaltojo karo periodo iniciatyvų. 

Amerikiečių ir sovietų diplomatai derėdavosi dėl gynybos išlaidų ir priešraketinių sistemų, o Dartmuto susitikimai Maskvoje ir Vašingtoje imti vertinti kaip rimtas forumas, kuris galėjo padėti sukurti geresnį dialogą. Iš amerikiečių dalyvių sąrašo dingo garsenybės, juos pakeitė sovietinių reikalų specialistai Džeimsas Bilingtonas (James H. Billington), Ričardas Gardneris (Richard N. Gardner), mokslininkai Polis Dotis (Polly Dotty) iš Harvardo ir Haroldas Egnjus (Harold Agnew) iš Los Alamoso laboratorijos, verslininkai, kurių kompanijos turėjo interesų Sovietų Sąjungoje, tokie kaip generolas Džeimsas Gevinas (James Gavin) iš Arthur D. Little, G. Viljamas Mileris (G. William Miller) iš Tectron, senatoriai Frenkas Čerčas (Frank Church), Markas Hetfildas (Mark Hatfield), Hju Skotas (Hugh Scott), Čarlzas Makas Metajasas (Carles Mac Mathias).

Panašūs pokyčiai įvyko ir sovietų pusėje. Vietinės rusų įžymybės ir literatūros pasaulio garsenybės buvo pakeistos Aukščiausiosios Tarybos nariais, aukšto lygio valstybės tarnautojais, žinomais mokslininkais, tyrusiais Europą, Šiaurės Ameriką ir Artimuosius Rytus, taip pat į atsargą išėjusiais kariškiais. 1970-aisiais pagrindinis asmuo sovietų grupėje buvo Georgijus Arbatovas, vadovavęs Sovietų Sąjungos Mokslų akademijos JAV ir Kanados institutui. 

Susitikime Kijeve 1971 m. vasarą paprašiau Georgijaus Arbatovo su manimi pasivaikščioti. Pasiūlau, kad pradėtume kiekvieną konferenciją nuo trumpo posėdžio, tuomet vyktų susitikimai nedidelėse grupėse, kur būtų aptariami specifiniai klausimai, tokie kaip išlaidos gynybai, prekyba. Arbatovas sutiko, ir mes nuo tada ėmėme naudoti tokį susitikimų formatą. Netrukus Keteringo fondas paprašė manęs prisiimti nemažai įsipareigojimų dėl šių susitikimų organizavimo. Sutikau.

Naujojo formato susitikimai darė tiesioginę įtaką 8-ojo deš. antrosios pusės sovietų ir amerikiečių prekybos deryboms. 

Dartmuto susitikimai suteikė man galimybę susipažinti su daugybe rusų neformalioje aplinkoje. Man ypatingą įspūdį padarė Jevgenijus Primakovas, vėliau tapęs Rusijos užsienio reikalų ministru, ir Vladimiras Petrovskis, tapęs Jungtinių Tautų Organizacijos generalinio sekretoriaus pavaduotoju. 

Didžiulis proveržis įvyko, kai vieną pagrindinių JAV bankų 1971 m. panaudojome panaudojome milijardiniame sovietų grūdų pirkime. Kitais metais pradėjome diskusijas su sovietine valdžia dėl banko atstovybės atidarymo Maskvoje. 1972 m. lapkričio mėnesyje Chase gavo leidimą įkurti atstovybę. Jis tapo pirmuoju amerikiečių banku, gavusiu tokią licenciją Sovietų Sąjungoje.

Banko biuras buvo namas nr. 1 Karlo Markso aikštėje. Oficialiai jis ėmė veikti 1973 m. gegužę. Iš pradžių pasiūliau ambasadoriui Anatolijui Dobryninui, kad paskirtume banko skyriaus vadovu Džeimsą Bilingtoną. Džeimsas buvo Rusijos specialistas, laisvai kalbėjęs rusiškai, tuo metu dirbęs Chase patarėju Sovietų Sąjungos klausimais (vėliau jis užėmė Kongreso bibliotekos vadovo postą). 

Banko skyriaus gala priėmimas Metropol viešbutyje turėjo didžiulį pasisekimą. Pakvietėme visus komunistų funkcionierius Maskvoje; jų buvo pilna kaip skėrių, o vos per keletą minučių stalas, padengtas iš užsienio importuotomis gėrybėmis, buvo visiškai švarus, neliko nė lašo skysčio vyno ir degtinės buteliuose. Netrukus sovietai davė leidimą Maskvoje atidaryti City Bank ir kai kurių kitų amerikiečių bankų atstovybes Maskvoje. 

Nors sovietinė rinka niekada nebuvo svarbi nė vienam iš mūsų bankų, nereikia neigia simbolinės reikšmės, kad Rokfelerio bankas Chase tapo pirmąja finansine JAV institucija Sovietų Sąjungoje. 

Į Maskvą atvykdavau beveik kasmet visą 8-ąjį dešimtmetį: į Dartmuto susitikimus arba banko reikalais. Pagrindinis asmuo, per kurį buvo vykdomi mano ryšiai su vyriausybe, buvo Aleksejus Kosyginas, viena svarbiausių politinių figūrų. Kosyginas dalyvavo perversme, kurio metu 1964 m. buvo nuverstas Nikita Chruščiovas. Kosyginas, aukštas liesas žmogus su liūdnu veidu, buvo talentingas vadybininkas, daręs stebuklus su prasta sovietų ekonomika. Mūsų susitikimo metu jis buvo pralaimėjęs kovą dėl valdžios Kremliuje komunistų partijos vadovui Leonidui Brežnevui, jį paskyrė premjeru. 

Mano pokalbis su Chruščiovu buvo apie mūsų ideologijos ir filosofijos vertybes, o mano pokalbiai su Kosyginu visada būdavo pragmatiški, dalykiški. 

Sovietai norėjo tapti tarptautine ekonomine valstybe, bet negalėjo be visiškai konvertuojamos valiutos, tai buvo neįmanoma, kol jie laikėsi marksistinės dogmos ir represyvios autoritarinės tvarkos visuomenėje.