Dėl kandidatūros į kultūros ministro postą

JOS EKSCELENCIJAI LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTEI DALIAI GRYBAUSKAITEI LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTRUI PIRMININKUI ANDRIUI KUBILIUI Vargu ar kas yra atkreipęs dėmesį, kaip kandidatas išsisukinėja, gavęs  taiklų žurnalisto klausimą: „VDA velkasi universitetų reitingų uodegoje. Studentai nepatenkinti studijomis:  joje nėra sistemos. Jeigu čia nėra kokybiško valdymo sistemos, kaip Jūs ją sukursite Lietuvos mastu?“  Iš tikrųjų kandidatas jau šešerius metus eina Dailės akademijos studijų prorektoriaus pareigas, todėl yra labiausiai atsakingas už studijų kokybę. O jo atsakymas tiesiog gluminantis: 1) taip atsitikę dėl to, kad akademijos sudentai esą labiausiai kritiški; 2) akademijoje dar yra išlikę „labai daug klasikinio universiteto bruožų“; 3) tos sistemos ardymo keliu jis pasiryžęs eiti ir toliau. Jeigu jis taps ministru, taip, be abejo, jam teks  gudrauti, išsisukinėti, trinti ribas tarp gėrio ir blogio visą laiką. Tik dabar ta pati sistemų ardymo strategija bus taikoma jau dabar jokios atsakomybės neprisiimančiai ministerijai? Kadaise menotyrininkė Jurgita Liudavičienė, pristatydama Gelūno kūrybą, yra atkreipusi skaitytojų dėmesį, kad jam „peizažų ir veikėjų strateginis svarbumas yra toks pat didis, kaip ir nustipusios katės brangumas“ (kursyvas mano, - K.S.). Matyt, ta katė čia neatsitiktinai atsirado, nes kitoj vietoj vėl tas pats: Gelūnas „galėtų ramiai atsakyti, nudelbęs akis į lėkštę, kad brangiausias pasaulyje dalykas yra nustipusi katė, nes jos niekas negali įkainoti“. Sunku nepastebėti šio vertybių destrukcijos įvaizdžio, puikiai paženklinančio visas tas marginalines juodąsias skyles, kurios vėliau be jokio pėdsako prarijo  „Vilniaus – Europos kultūros sostinei“ skirtus milijonus. Pats Gelūnas savo antisistemiškumą yra taip charakterizavęs : „Esu karštas, spontaniškas, kiek atsainus, labai laisvas, mane menkai jaudina pasekmės: tai – beveik ejakuliacija“.  Nors pirmiausia buvo kalbama  apie jo kūrybą, bet čia lemtingai prasitarta daug daugiau: mane menkai jaudina pasekmės.  Apie ministro postą tada tikriausiai dar negalvota. Negalvota ir apie  2009 m. akciją,  pavadintą „Art-o-thlon“. Sako, ne jis sukūrė tą „nustipusią katę“, o jo kolegos. Bet juk projektą pristatė VD Akademija. Ne kas kitas, o pats prorektorius jį sankcionavo, kuravo ir net teikė vertinimus jos „ekspertinėse komisijose“. Neabejotina, kad projektas visiškai atitiko jo propaguojamas parameninės, pramoginės veiklos nuostatas, o tikriausiai, jo supratimu, ir „kokybiškos kultūros“ bei vertybių sampratą. Tokie mėgėjiški triukai tradicinėse lietuvių vestuvėse būdavo vadinami pokštais, pakvailiojimas ir buvo skiriami ne žiūrovams, bet tik tų renginių dalyviams. Panašias show laidas dabar reguliariai rengia komercinės televizijos, bet šiaip ar taip jos rengia savo kaštais ir nepalyginamai išradingiau. O čia buvo  septynių savaičių apie vieną milijoną litų kainavęs renginys, apmokėtas iš mūsų biudžeto ir Europos sąjungos lėšų.  Rezultatas – absoliutus lietuviškas šnipštas, deja, iki šiol nesulaukęs nei rimtos analizės, nei adekvataus įvertinimo. Pačių organizatorių liudijimu, jį galėjo žiūrėti apie 0,8 - 2% Lietuvos gyventojų. Bet tuo sunku patikėti: jo beprasmiškumo, mėgėjiškumo ir primityvumo ištverti buvo tiesiog neįmanoma. Šio teksto autoriui pavyko sutikti tik vienintelį žmogų, kuris prisipažino įstengęs žiūrėti iki galo: „Turėjau pažiūrėti, kad vėliau turėčiau teisę kalbėti, kaip buvo iššvaistyti mūsų pinigai“. Šešiolikos puslapių projektas,  parengtas Žilvino Lilo, skelbė,  kad čia bus „reality television“ ir „game show“ mišinys. Mišinys tikrai buvo, bet tai ir viskas. Kiti sumanymo autoriai tą projektą vadino ir „performensu“, ir realybės „show“, ir „menų čempionatu“. Žiniasklaidai jis buvo pristatytas gana ambicingai: kaip „kultūrinių dalelių greitintuvas“, siekiantis „gilaus populiariosios kultūros ir konceptualaus meno susidūrimo, tikintis užfiksuoti dažnai nepastebimas hibridizuotas kultūrines anomalijas“, „pirmasis pasaulyje unikalus meno renginys, kurio formatas primena olimpiadų struktūrą ir strategijas“. Juo tikimasi kvestionuoti „įprastus meninės edukacijos tipus“, paskatinti „meno išėjimą iš galerinių erdvių, komunikaciją su visuomene“, išryškinti „naujus dėstymo metodus“. Ten būsianti „draugiška atmosfera, kūrybinis džiaugsmas, akademinis žinių ir varžybų malonumas bei visuomenės dėmesys“. Tikriausiai iki šiol mažai kas težino, kokią „vertybę“  dėl geležinės valios stygiaus jie yra prasnaudę! „Varžybos“ turėjo vykti tarp 4 komandų (kekvienoje po 4 žmones), bet  liko tik 12 dalyvių (daugiausia studentų). Pasakyti, tiesą sakant, jie neturėjo ką. Atseit, buvo rodomas pats „kūrybos“ procesas ir netradicinės „technikos“: „tapymas“, pasikabinus žemyn galva  ant besisupančios įtemptos virvės, bandymas atlikti debiutinę dainą, pirmąsyk paėmus į rankas gitarą, mokymas užmauti sargį ant agurko, odiozinės V. Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ apklijavimas laikraščiais, šaudymas į paveikslą su Prezidentės atvaizdu ir panašios infantiliškos išmonės. Jų gamintojai ėmė kivirčytis, kada „meną“ laikyti užbaigtu ir kaip sportiškais kriterijais įvertinti „meno kūrinius“. Vietoj  žadėtos draugystės prasidėjo konfliktai. Liudytojų žodžiais, „buvo peržengtos elementaraus elgesio ribos“. II seanso metu dauguma dalyvių paliko filmavimo aikštelę ir išvažiavo namo. Liko viena komanda. Paskubomis telkiamos naujos komandos... Projektas šiaip taip užsibaigia, bet su nemažais  skandalais,  patyčiomis, grasinimais teistis. Ar ne čia slypi visas „Art-o-thlon“ efektas, o per jį  ir visos VEKS,inės Lietuvos kultūros politikos fenomenas: milijonas litų už „nustipusią katę“? Teisingai pasakyta: „jos niekas negali įkainoti“. Kokioj kitoj šaly toks triukas dar būtų praėjęs?  Ar tai nebus pats garsiausias triukas (performensas) Lietuvos kultūros istorijoje? Juolab kad už jį dar galima gauti ir kultūros ministro postą. Kai ką tas projektas galėjo suintriguoti jau vien dėl to, kad jį įgyvendino į finansinę duobę patekęs nacionalinis radijas ir televizija jau po kitų išgarsėjusių VEKS‘o triukų, įskaitant žinomąjį Vingio parko kapinių išniekinimą. Sumanymas atrodė dar viena įžūlia avantiūra tų, kurie išmoko prieiti prie valstybės pinigų. Su įmantria motyvacijas „Art-o-thlon‘as“ orientavosi tiesiai į komercinę pramogą. Bet kas išėjo: komercinių televizijų realybės šou uždirba milijonus , o VDA ir VEKS‘o reginio juodoji skylė prarijo milijoną be jokio efekto: be skonio, be prasmės ir be naudos. Atsiprašau, „penkias kalbas mokantį“ p. Gelūną, kad buvau priverstas užkliudyti jo viešąją veiklą, kad rašau apie žmogų, kurio asmeniškai net nepažįstu. Šis tekstas ne prieš jį, ne prieš jo įsitikinimus ir ambicijas, o prieš gerai neapgalvotus ir neatsakingus politikų pasirinkimus, nuo kurių labai labai priklauso visos Lietuvos kultūros  likimas. Su gilia pagarba Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas hum. m. dr. Krescencijus Stoškus „Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]