2024 m. vasario 23 d.

 

Dėl kandidatūros į kultūros ministro postą

Paskelbta: 2010-06-21 15:17 Autorius: ekspertai.eu
JOS EKSCELENCIJAI LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTEI DALIAI GRYBAUSKAITEI LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTRUI PIRMININKUI ANDRIUI KUBILIUI
EjafjadlajokudlisBene jau vieningai pripažinta, kad su kultūros ministrais Lietuvai nesiseka. Matyt, situacija susijusi su tuo, kad politikų viršūnėse šis postas nėra laikomas „strategiškai reikšmingu“. Veikiau tai „papildoma“, „dar viena“ pareigybė, kuria imama domėtis tik visas kitas užpildžius; ji  lengviausiai perleidžiama satelitinėms partijoms. Dabar pirmąsyk apie kultūros ministrus gana daug kalbama, ilgokai ieškoma naujo, kol galų gale atsiranda  Arūnas Gelūnas. Visi atsiduso. Tik ar ne per anksti?
Atidesnį ir bent šiek tiek atdžiau kultūros procesus stebintį  skaitytoją  sutrikdo jau pirmieji kandidato prisistatymai. Visuomenė šįsyk, rodos, neblogai informuota: ji puikiai žino apie ministerijos iššvaistytus milijonus, įsipainiojimą į abejotinos vertės projektus, nesugebėjimą įgyvendinti  net elementariausių Vyriausybės patvirtintų „Kultūros politikos nuostatų“, kontroliuoti projektų įgyvendinimo rezultatų ir  parengti savo veiklos strateginio plano. Ji turi kartų VEKS‘o, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejaus patyrimą, o ypač labai aštrias ir puikiai motyvuotas valstybinio audito išvadas, pranešančias apie sudarytas sąlygas „neracionaliam ir neteisėtam lėšų naudojimui“, apie neefektyviai koordinuojamą kultūros įstaigų veiklą, netinkamą kontrolę,  viešumo ir atskaitomybės stoką, o kartu ir reikalaujančias kuo greitesnių ir esmingesnių ministerijos reformų,  kultūros politikos atskyrimo muo jos vykdymo.  Visi nekantriai laukia padoraus ir pozityvioms permainoms užsiangažavusio ministro. Laukia ir nesulaukia, kada galų gale ateis ministras, pasiryžęs atsakyti už savo darbą?
Tačiau apie šiuos, t.y. svarbiausius, dalykus kandidatas į ministrus kaip tik neprasitaria nė žodžio.  Jis tik sako abstrakčias banalybes  (pvz., „Jeigu turi vertybes, galima dirbti“), ketina „skatinti kokybiškos kultūros atsiradimą“, lyg  būtų atvykęs iš Polinezijos salų. Jeigu kultūros sferoje dirbantis žmogus viso to nežino, vadinasi, jis nežino ir atsakomybės masto, kuris netrukus guls ant jo pečių.  Išeinant iš darbo, jam bus vėl lengva teisintis, o mums graužtis nagus, kad tylėjome. O jeigu žino ir nesako, vadinasi, jis yra to paties sukirpimo (o gal ir klano) žmogus, kaip ir jo pirmtakai, todėl galima drąsiai sakyti, kad jis, nepaisydamas visuomenės opinijos ir valstybinio audito reikalavimų,  tęs tą patį beviltišką kultūros politikos imitavimo „darbą“.
Bet ne tik tai. Ši pastaroji galimybė, atrodo, tiesiog užprogramuota ir paties kandidato „postmoderniuose“ įsitikinimuose, kuriuos jis yra nesyk dėstęs savo darbuose ir net suformulavęs savo moto. Niekas negali ginčyti žmogaus teisės turėti savo įsitikinimus, bet kaip įmanoma, kad į anarchizmą linkstantis žmogaus protas galėtų pasirūpinti valstybės stiprinimu. Žinoma, jeigu ateinama ardyti, tada viskas aišku: „Dionisas yra energija, kartu ir beprotybė, ekstazė, destrukcija, jis išreiškia kitimo ir metamorfozės principą, jis yra „anapus gėrio ir blogio“, tai chtoniškoji jėga, pulsuojanti kiekviename iš mūsų“ (kaip rašo jo bendramintis E.Ališanka). Bet mes dar vos vos pradedame lipinti teisinę sistemą, neturime jos moralinių pamatų, kultūros procesai nežino jokios krypties, mūsų valstybė dar tebėra chaotiškoje būklėje, jos demokratija vos ne popierinė. Tiesiog tragikomiškai atrodo, kai normalios valstybės struktūros dar neįstengusioje sukurti Lietuvoje skelbiama pirmenybė chaosui  prieš sistemas, t.y. prieš valstybiškumą, visas ideologijas, o svarbiausia pačią klasikinę profesionaliąją kultūrą, jo vadinamą elitine.
Vargu ar kas yra atkreipęs dėmesį, kaip kandidatas išsisukinėja, gavęs  taiklų žurnalisto klausimą: „VDA velkasi universitetų reitingų uodegoje. Studentai nepatenkinti studijomis:  joje nėra sistemos. Jeigu čia nėra kokybiško valdymo sistemos, kaip Jūs ją sukursite Lietuvos mastu?“  Iš tikrųjų kandidatas jau šešerius metus eina Dailės akademijos studijų prorektoriaus pareigas, todėl yra labiausiai atsakingas už studijų kokybę. O jo atsakymas tiesiog gluminantis: 1) taip atsitikę dėl to, kad akademijos sudentai esą labiausiai kritiški; 2) akademijoje dar yra išlikę „labai daug klasikinio universiteto bruožų“; 3) tos sistemos ardymo keliu jis pasiryžęs eiti ir toliau. Jeigu jis taps ministru, taip, be abejo, jam teks  gudrauti, išsisukinėti, trinti ribas tarp gėrio ir blogio visą laiką. Tik dabar ta pati sistemų ardymo strategija bus taikoma jau dabar jokios atsakomybės neprisiimančiai ministerijai? Kadaise menotyrininkė Jurgita Liudavičienė, pristatydama Gelūno kūrybą, yra atkreipusi skaitytojų dėmesį, kad jam „peizažų ir veikėjų strateginis svarbumas yra toks pat didis, kaip ir nustipusios katės brangumas“ (kursyvas mano, - K.S.). Matyt, ta katė čia neatsitiktinai atsirado, nes kitoj vietoj vėl tas pats: Gelūnas „galėtų ramiai atsakyti, nudelbęs akis į lėkštę, kad brangiausias pasaulyje dalykas yra nustipusi katė, nes jos niekas negali įkainoti“. Sunku nepastebėti šio vertybių destrukcijos įvaizdžio, puikiai paženklinančio visas tas marginalines juodąsias skyles, kurios vėliau be jokio pėdsako prarijo  „Vilniaus – Europos kultūros sostinei“ skirtus milijonus. Pats Gelūnas savo antisistemiškumą yra taip charakterizavęs : „Esu karštas, spontaniškas, kiek atsainus, labai laisvas, mane menkai jaudina pasekmės: tai – beveik ejakuliacija“.  Nors pirmiausia buvo kalbama  apie jo kūrybą, bet čia lemtingai prasitarta daug daugiau: mane menkai jaudina pasekmės.  Apie ministro postą tada tikriausiai dar negalvota. Negalvota ir apie  2009 m. akciją,  pavadintą „Art-o-thlon“. Sako, ne jis sukūrė tą „nustipusią katę“, o jo kolegos. Bet juk projektą pristatė VD Akademija. Ne kas kitas, o pats prorektorius jį sankcionavo, kuravo ir net teikė vertinimus jos „ekspertinėse komisijose“. Neabejotina, kad projektas visiškai atitiko jo propaguojamas parameninės, pramoginės veiklos nuostatas, o tikriausiai, jo supratimu, ir „kokybiškos kultūros“ bei vertybių sampratą. Tokie mėgėjiški triukai tradicinėse lietuvių vestuvėse būdavo vadinami pokštais, pakvailiojimas ir buvo skiriami ne žiūrovams, bet tik tų renginių dalyviams. Panašias show laidas dabar reguliariai rengia komercinės televizijos, bet šiaip ar taip jos rengia savo kaštais ir nepalyginamai išradingiau. O čia buvo  septynių savaičių apie vieną milijoną litų kainavęs renginys, apmokėtas iš mūsų biudžeto ir Europos sąjungos lėšų.  Rezultatas – absoliutus lietuviškas šnipštas, deja, iki šiol nesulaukęs nei rimtos analizės, nei adekvataus įvertinimo. Pačių organizatorių liudijimu, jį galėjo žiūrėti apie 0,8 - 2% Lietuvos gyventojų. Bet tuo sunku patikėti: jo beprasmiškumo, mėgėjiškumo ir primityvumo ištverti buvo tiesiog neįmanoma. Šio teksto autoriui pavyko sutikti tik vienintelį žmogų, kuris prisipažino įstengęs žiūrėti iki galo: „Turėjau pažiūrėti, kad vėliau turėčiau teisę kalbėti, kaip buvo iššvaistyti mūsų pinigai“. Šešiolikos puslapių projektas,  parengtas Žilvino Lilo, skelbė,  kad čia bus „reality television“ ir „game show“ mišinys. Mišinys tikrai buvo, bet tai ir viskas. Kiti sumanymo autoriai tą projektą vadino ir „performensu“, ir realybės „show“, ir „menų čempionatu“. Žiniasklaidai jis buvo pristatytas gana ambicingai: kaip „kultūrinių dalelių greitintuvas“, siekiantis „gilaus populiariosios kultūros ir konceptualaus meno susidūrimo, tikintis užfiksuoti dažnai nepastebimas hibridizuotas kultūrines anomalijas“, „pirmasis pasaulyje unikalus meno renginys, kurio formatas primena olimpiadų struktūrą ir strategijas“. Juo tikimasi kvestionuoti „įprastus meninės edukacijos tipus“, paskatinti „meno išėjimą iš galerinių erdvių, komunikaciją su visuomene“, išryškinti „naujus dėstymo metodus“. Ten būsianti „draugiška atmosfera, kūrybinis džiaugsmas, akademinis žinių ir varžybų malonumas bei visuomenės dėmesys“. Tikriausiai iki šiol mažai kas težino, kokią „vertybę“  dėl geležinės valios stygiaus jie yra prasnaudę! „Varžybos“ turėjo vykti tarp 4 komandų (kekvienoje po 4 žmones), bet  liko tik 12 dalyvių (daugiausia studentų). Pasakyti, tiesą sakant, jie neturėjo ką. Atseit, buvo rodomas pats „kūrybos“ procesas ir netradicinės „technikos“: „tapymas“, pasikabinus žemyn galva  ant besisupančios įtemptos virvės, bandymas atlikti debiutinę dainą, pirmąsyk paėmus į rankas gitarą, mokymas užmauti sargį ant agurko, odiozinės V. Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ apklijavimas laikraščiais, šaudymas į paveikslą su Prezidentės atvaizdu ir panašios infantiliškos išmonės. Jų gamintojai ėmė kivirčytis, kada „meną“ laikyti užbaigtu ir kaip sportiškais kriterijais įvertinti „meno kūrinius“. Vietoj  žadėtos draugystės prasidėjo konfliktai. Liudytojų žodžiais, „buvo peržengtos elementaraus elgesio ribos“. II seanso metu dauguma dalyvių paliko filmavimo aikštelę ir išvažiavo namo. Liko viena komanda. Paskubomis telkiamos naujos komandos... Projektas šiaip taip užsibaigia, bet su nemažais  skandalais,  patyčiomis, grasinimais teistis. Ar ne čia slypi visas „Art-o-thlon“ efektas, o per jį  ir visos VEKS,inės Lietuvos kultūros politikos fenomenas: milijonas litų už „nustipusią katę“? Teisingai pasakyta: „jos niekas negali įkainoti“. Kokioj kitoj šaly toks triukas dar būtų praėjęs?  Ar tai nebus pats garsiausias triukas (performensas) Lietuvos kultūros istorijoje? Juolab kad už jį dar galima gauti ir kultūros ministro postą. Kai ką tas projektas galėjo suintriguoti jau vien dėl to, kad jį įgyvendino į finansinę duobę patekęs nacionalinis radijas ir televizija jau po kitų išgarsėjusių VEKS‘o triukų, įskaitant žinomąjį Vingio parko kapinių išniekinimą. Sumanymas atrodė dar viena įžūlia avantiūra tų, kurie išmoko prieiti prie valstybės pinigų. Su įmantria motyvacijas „Art-o-thlon‘as“ orientavosi tiesiai į komercinę pramogą. Bet kas išėjo: komercinių televizijų realybės šou uždirba milijonus , o VDA ir VEKS‘o reginio juodoji skylė prarijo milijoną be jokio efekto: be skonio, be prasmės ir be naudos. Atsiprašau, „penkias kalbas mokantį“ p. Gelūną, kad buvau priverstas užkliudyti jo viešąją veiklą, kad rašau apie žmogų, kurio asmeniškai net nepažįstu. Šis tekstas ne prieš jį, ne prieš jo įsitikinimus ir ambicijas, o prieš gerai neapgalvotus ir neatsakingus politikų pasirinkimus, nuo kurių labai labai priklauso visos Lietuvos kultūros  likimas. Su gilia pagarba Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas hum. m. dr. Krescencijus Stoškus Ejafjadlajokudlis
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]
Kalba redaguota ekspertai.eu

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras