Dingęs Lietuvos okeaninis laivynas, arba kaip „nepriklausomybės genijai“ nuskandino aukso gyslą (I d.)

Tęstinis straipsnių ciklas „Kovo 11-ąją minint“

Klaipėdos žvejybos uosto krantinė ir akvatorija žiemą (20 a. 8 dešimtmečio pirma pusė; fotografas Bernardas Aleknavičius; © Lietuvos jūrų muziejus) epaveldas.lt / CC BY-NC-ND 2.0

Lietuva mėgsta girtis esanti jūrinė valstybė. Tačiau pažvelgus į Klaipėdos uostą šiandien ir palyginus jį su tuo, ką turėjome prieš tris dešimtmečius, darosi ne tik liūdna, bet ir kyla pagrįstų klausimų: ar tai buvo tiesiog „rinkos dėsniai“, ar gerai suplanuotas valstybinio masto apiplėšimas?

Lietuva turėjo vieną didžiausių žvejybos laivynų pasaulyje

Daugeliui jaunesnės kartos atstovų sunku patikėti, kad Lietuva kažkada valdė vieną didžiausių žvejybos laivynų pasaulyje. Šimtai laivų – nuo galingų tralerių iki plaukiojančių gamyklų – skrodė Atlanto ir Ramiojo vandenynų bangas. Mauritanija, Namibija, Kanada – mūsų žvejams tai nebuvo egzotika, tai buvo darbo vieta, nešusi šaliai milžinišką pelną ir aprūpinusi tūkstančius šeimų.

Tačiau atėjus „laisvės vėjams“, šis turtas kažkam tapo labai nepatogus. Arba, tiksliau sakant, per daug patrauklus, kad liktų valstybės rankose.

Apgalvotas ir koordinuotas naikinimas

Mums dešimtmečius buvo sekamos pasakos: esą laivai seni, kuras brangus, o kvotų niekas neduoda. Melas, ponai. Islandai, norvegai ir net tie patys lenkai savo laivynus išsaugojo, modernizavo ir toliau sėkmingai žvejoja tuose pačiuose vandenyse. Tad kas nutiko mums?

Atsakymas paprastas – „prichvatizacija“. Kol eiliniai žvejai tikėjosi šviesaus rytojaus, naujieji „vadybos genijai“ kartu su politiniu užnugariu pradėjo sistemingą bendrovės „Jūra“ griovimą.

Laivų „nuomojimas“ buvo gerai apgalvota afera – vertingi laivai būdavo išnuomojami ofšorinėms firmoms už centus, o vėliau tiesiog „dingdavo“ arba būdavo perperkami už metalo laužo kainą.

Sąmoningas skandinimas skolose, dar viena gerai apgalvota afera – laivai stovėdavo uostuose, kaupėsi skolos už stovėjimą ir aptarnavimą, kol galiausiai antstoliai juos pusvelčiui parduodavo „reikiamiems“ žmonėms.

Taip pat svarbus buvo ir apsimestinis diplomatinis neįgalumas – kol kitos šalys dantimis ir nagais kovojo dėl žvejybos kvotų tarptautinėse organizacijose, mūsų klerkai Briuselyje ar Vilniuje tik linkčiojo galvomis.

Džiaugiamės „pigiomis“ šaldytomis žuvimis iš kitų šalių

Lietuvos žvejybos laivyno sunaikinimas nėra tik verslo nesėkmė. Tai nacionalinio masto tragedija ir, galima sakyti, nusikaltimas, už kurį niekas taip ir neprisiėmė atsakomybės.

Mes praradome ištisą pramonės šaką, sukauptą žinių bazę ir tūkstančius aukščiausios kvalifikacijos specialistų, kurie savo patirtį atidavė svetimoms valstybėms.

Šiandien Klaipėdoje matome jachtas ir krovos terminalus, bet didžioji žvejyba liko tik senuose metraščiuose ir buvusių kapitonų prisiminimuose.

Kol kitos tautos turtėja iš vandenyno gėrybių, mes džiaugiamės „pigiomis“ šaldytomis žuvimis iš kitų šalių, kurios kažkodėl sugebėjo padaryti tai, ko mes, pasak mūsų „ekspertų“, padaryti „negalėjome“.