Jau kuris laikas rutuliojasi su Lietuvos tarptautiniais santykiais susijęs skandalas: buvo paviešinti poros mūsų aukštų diplomatų asmeniniai telefoniniai pokalbiai, kuriuose familiariai aptarinėjami Azerbaidžano ir Armėnijos santykiai, šaipomasi iš premjero Algirdo Butkevičiaus. Bendras įspūdis: rodomas labai jau menkas politinis ir diplomatinis mentalitetas bei išsilavinimas. Pagal visas tokio žanro taisykles skandalas menkina tarptautinį Lietuvos įvaizdį, silpnina Lietuvos aukštųjų politikų pastangas plėtoti europinę Rytų partnerystės programą. Jis tikrai ne laiku ir ne vietoje. Arba atvirkščiai – pačiu laiku. Mūsų valstybės vadovai, įvairūs politikai bei politologai asmeninių pokalbių nutekinimą vieningai laiko mūsų kaimynės specialiųjų tarnybų atlikta informacine provokacija. Todėl imta svarstyti, kaip įmanoma laiduoti tokių uždarų ryšio kanalų saugumą, kas techniškai pajėgus pasiklausyti ir pan., aiškinta, kad pasiklausyti vis dėlto įmanoma, o šitai rodo ir pats pokalbių išviešinimas. Tačiau apeita ir kita galimybė – o ar apskritai kam nors reikėjo atlikti tokią vis dėlto gana sudėtingą pasiklausymo operaciją? Nebuvo aiškiai keltas klausimas, o kas atsako už diplomatinio ryšio saugumą ir kaip atsako? Gal nekeltas dėl to, kad atsakymas akivaizdus – atsako Valstybės saugumo departamentas ir jo vadovai. Juk tai VSD prižiūri ir aprūpina reikiama įranga šį ryšio kanalą.
Buvę VSD vadovai žiniasklaidoje daug svarstė apie technines pasiklausymo galimybes, galop buvo iškelta versija apie galimą Užsienio reikalų ministerijoje dirbantį nepatikimą personažą. Tačiau juk abi šios įstaigos – URM ir VSD – glaudžiai susijusios, jos buvo vienu metu plėtojamos kaip du tam tikros vieningos vadinamųjų „valstybininkų“ institucijos padaliniai, koordinuojantys savo veiklą ir apsikeičiantys vadovaujančiais kadrais. Tad jei jau prabilta apie galimus „kurmius“ Urme, tai lygiai taip pat tokie kurmiai galėtų veikti ir VSD. Čia jų veikla būtų daug veiksmingesnė jau vien dėl to, kad jiems patikėtos ir „kurmių“ paieškos. Tad užuominas apie Urmo nepatikimumą galima suvokti ir kaip sąmoningą norą nukreipti įtarimus nuo savęs. Tokia yra įprasta saugumiečių taktika.
Pradėkime nuo akivaizdaus dalyko – VSD rūpinasi diplomatinio ryšio saugumu. Rūpinasi, vadinasi, ir įrašinėja visus pokalbius. Juk VSD turi prižiūrėti, kaip mūsų diplomatai saugo valstybines paslaptis, kokios nuotaikos vyrauja asmeninių pokalbių plotmėje. Šitai daro visų šalių specialiosios tarnybos, kurioms pavestos tokios priežiūros funkcijos. Iš to seka keli dalykai. Mūsiškiams saugumiečiams tie pokalbiai buvo žinomi, tik abejoju, ar su jais buvo supažindinti valstybės vadovai. Diplomatai neabejotinai žino, kad jų pokalbiai įrašinėjami, tačiau leidžia sau visiškai nediplomatiškai plepėti. Vadinasi, jie yra įsitikinę savo saugumu – VSD niekam tokių pokalbių nerodys. Tad galima nesismulkinti ir rodyti visą savo diplomatinį mažaraštingumą, juk tarp savų tai gali atrodyti tiesiog cool. Prižiūrėtojai pažvengs ir tiek. Pati VSD patvirtino įrašinėjanti diplomatų pokalbius, kai Seimo Užsienio reikalų komitetui pateikė papildomų su tais diplomatais susijusių įrašų. Tad patvirtino ir žinojusi skandalingąjį pokalbių turinį.
Lietuvos žmonės turėjo progos įsitikinti mūsų diplomatijos lygiu – juk kalbėjo ne eiliniai ministerijos tarnautojai. Kaip tik tokį lygį ir formuoja VSD, nes juk diplomatinėn tarnybon nepateksi neperėjęs šios įstaigos filtro.
Negalima atmesti galimybės, kad skandalas yra užsienio spectarnybų veiklos produktas. Tačiau lygiai taip negalima paneigti galimybės, kad tą produktą gaminti padėjo ir mūsiškis VSD. Juk mūsų kaimynės ar kaimynių specialiosioms tarnyboms daug paprasčiau veikti prižiūrėtojų būryje. Savo rankose turi visus duomenis ir įrašus, tereikia tik gavus ženklą nuleisti. Kaip kilo visi pastarųjų metų, sakytume, pasauliniai su diplomatais susiję jų pokalbių nutekinimo skandalai? Jų šaltinis – spectarnybos. Daugiausia Jungtinių Valstijų. Mes pastaruoju metu stebėjome daugybę keistų atvejų, rodančių glaudų Lietuvos ir Rusijos, Lietuvos ir Baltarusijos saugumiečių bendradarbiavimą. Prisiminkime kad ir Eglės Kusaitės bylą, pagalbą sodinant Alesį Beliackį, Vytauto Pociūno likvidavimo operaciją. Bendradarbiavimo pagrindas – kadrai. Juk VSD ilgą laiką dirbo ir vadovavo KGB rezervistai. Toks pat rezervas vadovavo ir URM. Neabejotina, kad vadovai pasirūpino plėsti tokio rezervo gretas ir suteikti jiems kuo daugiau galios. Juk saviškiai. VSD kaip tik ir perėmė visų tokių rezervistų asmenines bylas ir jas įslaptino, kad net valstybės vadovai negalėtų į jas nosies kišti.
Plačiausiai nuskambėjusi auksinio KGB rezervo operacija – Vytauto Počiūno likvidavimas. Sunku suvokti, kokio protelio žmonėms yra skirtas šiuo metu VSD vadovų platinamas tekstelis, kuriame dėstoma, esą V. Pociūnas‚ „spontanisškai“ iškritęs per lango tarpą. Reikia tik įsiskaityti į tuos makabriškus žodžius ir jie ima kalbėti visai ką kita. Kalba išduoda niekšų pasąmonę. Tokios operacijos nepraeina be pėdsakų. Juolab kad jas pridengia aukščiausi valstybės pareigūnai. Prisiminkime, kaip apgailėtinai elgėsi prezidentas Valdas Adamkus, visais būdais trukdydamas aiškintis pareigūno žūties aplinkybes. Veikė kartu su minėtu rezervu. Dabar jau gali tekti ir nenoromis atlikti vieną ar kitą užduotį. Juk operacijos vykdytojai pakabinti – jie žino galį būti ir išduoti, ir parduoti. Ne užsieniečiai. Mūsiškiai. Užsieniečiams nėra ko baimintis – jie tik pagalbininkai, apie kuriuos niekas nieko konkretaus negali pasakyti. Tad ką reiškia vienas kitas diplomatinis pokalbis. Smulkmena. Juolab kad VSD mundurą ir šįkart gins visa valstybės valdžia – juk tokio pobūdžio dėmė labai pakenktų pirmininkaujančios ES tarybai šalies įvaizdžiui. Gal tad geriau visai nekreipti dėmesio, kaip ir siūlo mūsų garsūs rezervą aptarnaujantys politologai. Juk dar ne tokių skandalų sulauksime.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
