Disidentai ir disidentavimas pasaulyje ir Lietuvoje

Bet kurioje visuomenėje ir bet kuriame amžiuje pokyčiai paprastai prasideda nuo disidentų mažumos. Ar šie pokyčiai įvyko į gerąją ar blogąją pusę? – istorikai dėl to ginčysis vėliau. Taip buvo ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu, kai pagoniškos senovės Romos imperijos platybėse mesijo pasekėjų buvo absoliuti mažuma. Taip tęsėsi viduramžiais, kai vienuoliai - disidentai skelbė savo erezijas, o besiformuojančių mokslų atstovai darė savo atradimus. Tai tęsiasi iki šiol, kai amerikoniškos kapitalistinės globalizacijos žlugimo sąlygomis įvairios orientacijos opoziciniai politikai patiria įvairius persekiojimus.

Tokio persekiojimo formos ir būdai taip pat skyrėsi priklausomai nuo istorinių laikotarpių ir valstybinių disidentų „nacionalinės medžioklės ypatumų“: nuo nukryžiavimo senovėje per viduramžių inkvizicijos laužus iki įkalinimo šiandien. Negana to, disidentai dažnai patirdavo ir vis dar patiria įvairių kankinimų, tiek fizinių, tiek moralinių – psichologinių.

Visais laikais patys disidentai turėjo iš esmės du būdus, kaip pasipriešinti antidisidentinei valstybės politikai: politinė emigracija ir disidentinės veiklos tęsimas svetimoje žemėje arba įkalinimas ir įvairių disidentų kalėjimo dienoraščių bei laiškų į laisvę publikavimas. Laisva disidentinė veikla laisvėje ir dar savo šalyje – gana retas ir unikalus reiškinys, kuris įmanomas tik revoliucinių pokyčių laikotarpiu.

Faktas yra tas, kad represijos, kaip pasipriešinimo valstybės politikai slopinimo būdas, valstybinis disidentų persekiojimas yra ne tik neatsiejama, bet ir neišvengiama bet kurios valstybės funkcija: ir JAV, ir Rusijoje, ir Kinijoje, ir Prancūzijoje, ir Baltarusijoje, ir Lietuvoje, ir bet kur. Nėra valstybės be represijų. Be to, visos valstybės siekia sukurti teisinį pagrindą savo represinei funkcijai, kurią oficialūs ideologai ir propagandistai, viena vertus, vadina teisine valstybe ir demokratija, o iš kitos pusės – civilizaciniu ir kultūriniu-nacionaliniu tapatumu. Šia prasme svarbu pažymėti, kad represiniai veiksmai prieš disidentus gali būti formaliai vykdomi visiškai teisėtai. Liūdnai pagarsėjusios stalinistinės represijos irgi buvo vykdomos remiantis tuometiniais teisės aktais. Tokiu būdu, neatmetant humanitarinės represuojamų disidentų problemos pusės, būtina suprasti, kad represijų ir disidentų klausimas yra daug gilesnis ir slypi tame, ar antidisidentinės represijos kiekvienu konkrečiu atveju yra pateisinamos ir ar jos prisideda prie visuomenės pažangos ar veda ją link regreso. Svarbu, ar jos (represijos) skatina progresyvų visuomenės vystymąsi, ar priešingai, veda į degradaciją ir mirtį? Kaip žinia, kelias į pragarą dažnai būna grįstas gerais ketinimais. Visa tai, kas išdėstyta, vienodai tinka ne tik valstybinėms represijoms, bet ir disidentinei veiklai – kaip sakoma, kurioje istorijos pusėje, teisingoje ar neteisingoje, atsiduria disidentai, kokius pokyčius jie skelbia ir skatina? Akivaizdu, kad ir čia reikalingas konkretus istorinis požiūris.

Kitas disidentavimo kaip reiškinio problemos aspektas yra toks: kas yra optimaliau ir efektyviau disidentinės politinės veiklos ir politinės perspektyvos požiūriu – emigracija ar kalėjimas? Šis klausimas vis dar lieka atviras. Istorijoje yra atvejų, kai grįžtantys emigrantai-disidentai tapdavo revoliucinių permainų lyderiais, o iš įkalinimo įstaigų išleisti politiniai kaliniai buvo renkami savo valstybių prezidentais. Arba atvirkščiai. Galų gale, kaip suformulavo vienas poetas: „kiekvienas renkasi pats – moterį, religiją, kelią“. Kiekvieno disidento kelias ir likimas skiriasi ne tik socialinėmis - politinėmis, bet ir asmeninėmis bei kitokiomis aplinkybėmis.

Lietuvoje disidentiniams opozicijos veikėjams, valdžia net padarė LR BK 118 straipsnio „Pagalba kitai valstybei veiksmuose prieš Lietuvos Respubliką“ pataisą. Dabar formuluojama taip: „Kas padėjo kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorinį vientisumą, saugumą ar ekonominę galią, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dviejų iki septynerių metų“.

Plika akimi matyti, kad tai labai neaiški ir abstrakti formuluotė. Iš teisėsaugos praktikos žinoma, kad kuo abstrakčiau suformuluotas įstatymas, tuo daugiau galimybių jis atveria neteisėtiems veiksmams, t. y. įvairių institucijų ir valdžios pareigūnų bei politikų savivalei ir susidorojimui. O įvairūs „teisiniai niekučiai“, kuriais puošiama represinė valstybės politika, negali nuslėpti valstybės smurto prasmės ir krypties bei pačios Lietuvos valstybės socialinės - klasinės ir civilizacinės bei geopolitinės esmės.

Be to, „jėzuitiškas“ valstybės išprusimas pasireiškia ne tik jos „europietiškoje-demokratinėje“ represinėje antidisidentinėje politikoje, bet ir tikslingais net įkalintų iškilių disidentų persekiojimais. Lietuvoje jau seniai susiformavo politinė praktika priimti įstatymus konkrečiam asmeniui. Taip buvo per prezidento R. Pakso apkaltą, taip tęsiasi ir dabar garsiausio Lietuvos disidento Algirdo Paleckio, kalinčio dėl Lietuvos specialiųjų tarnybų sufabrikuotos „šnipų bylos“, atžvilgiu. Specialiai jam Lietuvos valdžios institucijos pakeitė bausmių vykdymo įstatymą, pagal kurį sugriežtinamos nuteistųjų įkalinimo sąlygos. Visų pirma, stabdomas arba ribojamas laiškų siuntimas ir gavimas, mažinamas skambučių ir apsilankymų skaičius, tikrinama visa korespondencija ir kt.

Algirdas Paleckis neabejotinai yra neeilinis reiškinys naujausioje Lietuvos istorijoje ir, galbūt, visoje potarybinėje erdvėje. Čia verta atkreipti dėmesį į 3 aspektus.

Pirma, jis yra tikras ir savarankiškas opozicijos politikas, galima sakyti - pamatinis opozicionierius. Jis jaučia, girdi ir mato visuomenės raidos tendencijas. Kartu jis turi pakankamai ideologinių ir organizacinių savybių, o taip pat ir stiprią valią rimtai politinei veiklai. Turi ir vieną išskirtinę politinę savybę – jis sugeba aplink save vienyti ir į bendrą darbą įtraukti pačius įvairiausius žmones. Jam būdingas neabejotinas politinis talentas. Kad ir ką jis bedarytų, ką formuluotų, tai iš karto įgauna socialiai reikšmingą mastą. Todėl oficialios valdžios institucijos jo taip ir bijo.

Antra, jis yra mąstantis ir puikus žurnalistas, publicistas ir politologas. Jis aiškiai ir vaizdingai išsako savo mintis ir nuomones, yra plačiai informuotas, puikiai valdo plunksną, rašo suprantamai, argumentuotai, visada iki galo ir kruopščiai įsigilindamas į klausimo esmę. Jo politologinis išsilavinimas nekelia abejonių, jis puikiai išmano istoriją, filosofiją, politiką, tarptautinius santykius. Paleckis tikras kairysis intelektualas.

Trečia, tai tikrai nestandartinė asmenybė. A. Paleckis gimė Berne (Šveicarija), studijavo Vilniuje ir Paryžiuje, vaikystėje su šeima kurį laiką gyveno Berlyne ir Maskvoje, dirbo Briuselyje. Apskritai jo, kaip asmenybės, formavimasis buvo gana internacionalinis. Kartu jis yra Lietuvos patriotas, subtiliai jaučiantis ir suprantantis savo tautos sielą ir tradicijas. Jis yra poliglotas, moka 5 užsienio kalbas, yra tradiciškai išauklėtas ir išsilavinęs žmogus. A. Paleckis yra tikras inteligentas klasikine to žodžio prasme, t.y. jis nerimauja ir galvoja, visų pirma, ne apie save, o apie paprastus žmones (kad ir kaip patetiškai tai beskambėtų). Tarpasmeniniame bendravime visada galima pajusti jo diplomatinę mokyklą ir patirti kultūringumą bei pagarbą pašnekovui. Santykiuose su žmonėmis jis yra subtilus ir taktiškas bet kokiuose ginčuose ir net konfliktinėse situacijose. Savo kritinėse pastabose, kaip taisyklė, jis niekada nesivadovauja asmeniškumais, nežemina ir neįžeidžia kitų žmonių. Galbūt vienas iš nedaugelio atvejų, kai jis nukrypsta nuo šios taisyklės, yra mūsų vadinamojo „patriarcho“ asmenybė. Bet tai suprantama, nes šio žmogaus asmenybė visiškai atitinka ir sutampa su jo intrigantiška destruktyvia politika.

Kaip ir bet kurio gyvo ir aktyvaus žmogaus, A. Paleckio pažiūros per gyvenimą patyrė tam tikrą evoliuciją. Tačiau jis visada buvo ir yra tvirtas bei nuoseklus savo įsitikinimuose. Ne dėl visų jo politinių pozicijų galima ir reikia sutikti, tarp jo šalininkų yra žmonių, įsitikinusių kai kurių jo sprendimų klaidingumu, tačiau jo autoritetas ir politinis svoris yra visuotinai pripažintas faktas tiek tarp draugų, tiek tarp priešų.

Sudėtinga dabartinės politinės situacijos praktika nulemia bet kurio opozicijos politiko asmeninio likimo sudėtingumą. Kaip sakoma, pagal dabartinę politiką „neatsižadėk ubago lazdos ir kalėjimo“. Ypač kai žmogus visiškai klestinčią diplomatinę karjerą iškeitė į rizikingą ir nedėkingą disidento ir opozicijos politiko likimą.

Kalėdamas vienutėje Algirdas Paleckis parašė knygą „Antrankiai minčiai“, kurią galima laikyti savotišku kalėjimo literatūros žanro tęsiniu, kurį kūrė daugelis panašiose aplinkybėse atsidūrusių politinių veikėjų – nuo Antonio Gramši iki Eduardo Limonovo. Kita vertus, pačioje Lietuvoje jau susiformavo savotiška kalėjiminė literatūrinė tradicija. Samizdato tvarka buvo išleistos savo laiku bausmę atlikusių disidento ir istoriko Valerijaus Ivanovo „Lietuvos kalėjimas“ ir LKP veikėjo Juozo Kuolelio „Pro kalėjimo grotas“ knygos . Jei išliks dabartinės visuomenės raidos tendencijos, gali būti, kad šis gana liūdnas kalėjimų rašytojų pavardžių sąrašas gali ir prasitęsti.

Algirdo Paleckio knyga parašyta per pusantrų metų (kaip tiksliai pažymi pats autorius - per 528 dienas) kalėjimo vienutėje. Tai iš esmės kalėjimo užrašai, laiškai ir apmąstymai Lietuvai aktualiais politiniais klausimais. Pagrindinis knygos turinys, kaip pats autorius rašo pratarmėje, suvedamas į dvi temines dalis: kalėjimo dienoraščius ir „šnipinėjimo bylą“. Knygos stilius labai įvairus: tai ir gili analitika, ir filosofiniai bei politologiniai pamąstymai, ir atvira publicistika, ironija, sarkazmas, groteskas bei galiausiai plati kalėjimo gyvenimo nepriklausomoje Lietuvoje panorama, į ką mūsų „laisvas ir savarankiškas gyvenimas“ pamažu transformuojasi. Bent jau autorius perspėja, kad jo knyga turi ir „praktinės naudos“ – kadangi „šiandien kiekvienas gali patekti į kalėjimo kamerą“. Nuo pat pirmo Algirdo Paleckio įkalinimo termino, Baltijos šalyse susikūrė visa kolonija politinių kalinių. Kažkaip savaime susiformavo metafiziškai reikšminga šio reiškinio samprata – „Baltlago archipelagas“. Ir kaip jau buvo nekartą konstatuota, šiomis sąlygomis Algirdo Paleckio knyga virsta savotišku „ugdomuoju ir metodiniu vadovėliu“ žmonėms, atsidūrusiems tokio „salyno“ aplinkybėse.

Tam tikrais laikais būna ir tam tikro netikrumo. Atrodo, kad dabar išgyvename kaip tik tokį istorinį etapą. Ir Algirdo Paleckio knyga simboliniu pavadinimu „Antrankiai minčiai“, ir jos turinys, nukreipia į klaikią orveliškojo fantazmo apie „minčių nusikalstamumą“ perspektyvą, kuri, deja, tampa mūsų pasaulio realybe. Vienintelis paradoksas yra tik tai, kad „всё законно», kad „viskas teisėta“, kad visa tai vyksta „teisinėje demokratinėje ir laisvoje“ valstybėje, „civilizuotojoje ir apšviestojoje“ Europoje pirmoje XXI amžiaus pusėje.

Tačiau kitas šios situacijos paradoksas slypi tame, kad pagal dialektikos dėsnius priešybės dažnai virsta viena kita, o ta pati teisės norma, pasikeitus aplinkybėms, gali būti nukreipta visiškai kita linkme nei ta, kurią represinio įstatymo projekto autoriai numanė. Istorija rodo, kad kaltintojai dažnai tampa kaltinamaisiais, o jų pačių parengta teisinė bazė būna tinkama ir jų pačių baudžiamajam persekiojimui.