Pasiilgau Anušausko!

Šiame kėdžių stumdymo ir pinigų dalijimosi sumaištyje — ar kas nors dar prisimena Anušauską?

Gal ir aš jo neprisiminčiau, jei ne valstybinių paslapčių, kuriomis jis lovoje užvesdavo žmoną taip, kad ji kitą dieną niekaip nesusilaikydavo nepasidalijusi tuo su visais sekėjais. Sekundę pagalvojau, kokias paslaptis, „insaidinę“ informaciją mes galėtume sužinoti šiandien, kai dalijami pinigai išaugo šimtą kartų, kai kariuomenės vado kompetencija — kaip teisingai naudotis sintakse ir morfologija — jam tas nepadėjo teisingai perskaityti Konstitucijos; tai vis lenda į viešumą su politikavimu ne savo srityje.

Tai, kad jis nesuvokia, kokia jo atsakomybė už tai, jau nestebina, nes be klausimų niekada neišgirsi, kaip jis traukia pro šalį. Beje, ir tai ne jo problema, ir net ne Šakalienės — tai problema tų, kurie juos teikia ir skiria. Pagal Konstituciją ministrus skiria prezidentas premjero teikimu. O ką, jei kandidatūras teikia ir skiria prezidentas? Lai pabando bent su tokiu atsakymu išlaikyti Konstitucijos egzaminą. Greičiausiai net šiais beraščių laikais su tokiu atsakymu egzamino neišlaikytų.

Esmė čia ne tame, koks prezidentas ar koks premjeras — esmė ta, kad tas, kas teikia kandidatūrą į ministrus, renkasi pagal kompetencijas ir darbą komandoje; už jų darbą atsakomybę prisiima premjeras. O mūsų situacijoje jau trečią kartą — formuojant Vyriausybę — tiesiogiai ir grubiai laužoma Konstitucija: kišasi prezidentas, neprisiimdamas jokios politinės atsakomybės už Vyriausybės darbą. Priešingu atveju, kartu su Palucko atsistatydinimu turėjo sudėti savo įgaliojimus ir prezidentas. O kodėl ne? Todėl, kad Palucko vyriausybėje buvo Šakalienė ir Budrys — du jo teikti ir paskirti ministrai. Jei jų nebūtų buvę, tokia atsakomybė nebūtų iškilusi. Tas pats kartojasi ir Ruginienės vyriausybės formavimo metu. Ko gero, su dar didesniu entuziazmu Gitanas tvarkėsi su ministrų teikimu už Ruginienę. Matome, kad net jų skaičius išaugo, politinius vertinimus ir pažadus netvirtinti kandidatams, o ir ministrams, dalijo į dešinę ir į kairę, nevengdamas rinkėjus skirstyti tik pagal jam vienam žinomus kriterijus. Jau galvojau, kad už Dalią blogiau gali būti tik Dalia. O pasirodo — Gitanas pranoksta ne tik Dalią, bet ir pats save ir nustebina vis naujomis ir naujomis improvizacijomis. Po to, kai jis „pasikalbėjo“ su Leninu ir jam palinkėjo „goodbye“, lietuviškai tariant — geros dienos, — tai jau niekas nebestebina. Tik kaip jaučiasi Dalia, likusi antraplanėse rolėse šia prasme — ar jos dienos tebėra geros?

O kokios geros dienos ištiko prezidentą, matyti iš to, kad dar nespėjus suformuoti visos Vyriausybės jau du jos ministrai „krito“. Tai kokio darnaus Vyriausybės darbo tokiame politiniame lauke kas gali tikėtis? O gal čia ir yra visos tos sumaišties tikslas? Juk, paanalizavus Šakalienės darbinę ir asmeninę biografiją, akivaizdu, per kiek skirtingų pareigų, partijų ir koalicijų ši persona perėjo. Tai, ko gero, be jos dalyvavimo liko tik TS minus krikščionys demokratai (A. Orlauskas). Jei įvyktų priešlaikiniai rinkimai, ką pastarieji mato savo šlapiuose sapnuose — kaip „valdžią paėmę“ galės vėl paskirti Šakalienę KAM ministre, kuri, žinoma, visam Vakarų pasauliui yra žinoma. Dieve, Dieve, už ką baudi Lietuvėlę, kai po, atrodytų, visiškai beviltiško Anušausko buvo paskirtas dar beviltiškesnis Kasčiūnas, kuris gali vairuoti automobilį tik tiesiai ir kai nėra kitų transporto priemonių šalia; tad jo vairuotoju dirba žmona, nors vairuotojo pažymėjimą tebeturi ir jis. O po šio dar ir Šakalienė, kuri „bijo prekybos centro“, bet visai nebijo karo.

Jau kaip aš pasiilgau Anušausko! Norisi sušukti: „grąžinkit į pareigas Anušauską“ — ir visiems bus ne tik daug linksmiau, bet ir ramiau.

Emilija S.