Dočio patarimas rinkėjams, kaip balsuoti

Dočys niekados nesidomėjo politika ir rinkimais. „Politika – tuščias reikalas“, – mėgdavo sakyti jis, ir ši nuostata Dočiui labiau padėjo nei trukdė gyventi. Kaimo žmonės gerbė Dočį, kai kurie jį net vadino Alksnynų išminčium. Atsitikus bėdai, ar šiaip be jokio rimto reikalo kaimiečiams rūpėdavo gauti Dočio patarimą, kaip elgtis ir kuo viskas baigsis. Dočys visados atsakydavo aiškiai: „Viskas gali baigtis ir taip, ir kitaip.“ Toks Dočio spėjimas visados pasitvirtindavo, todėl ir eidavo žmonės pas Dočį patarimo.

Alksnynai Prezidento rinkimų laukė ramiai, nes žinojo nerašytą taisyklę, kad reikia balsuoti už tą, ką išrinks. Likus kelioms dienoms iki rinkimų, Dočys, pėsčiomis grįžęs į savo irštvą iš parduotuvės „Aibė“, netikėtai ėmė pats savęs klausinėti: „Kodėl visi rinkimais domisi, o aš ne?“, „Ar aš eisiu į rinkimus?“, „Jei eisiu, už ką aš balsuosiu?“, „Ar tas, už kurį aš balsuosiu ir bus Lietuvos Prezidentas?“ ir „Ar neatsirūgs man, jei balsuosiu ne už tą?“. „Ė-hė... – nusibraukė šaltą prakaitą nuo kaktos Dočys. Klausimai vienas už kitą rimtesni ir grėsmingi. Rinkimais reikia susidomėti, kad galėčiau bent pats sau į tuos klausimus atsakyti – nusprendė Dočys. Iškratė iš televizoriaus žiurkšūdžius, nubraukė nuo ekrano voratinklius, išsikėlė ant stogo seną anteną, įsijungė senąjį „Šilelį“, ir „akurat“ – kandidatų debatai. Egzaminuoja patsai Jakilaitis. Šeši vyrai šneka apie Lietuvą, moteris irgi stengiasi. Ne visiems vienodai gerai sekasi. Laukė Dočys, gal kuris nors gerą mintį pasakys ir apie Alksnynus, bet, sulaukęs trumpos reklaminės pauzės, užsnūdo. Sapnuoja košmarą – Zenonas Vaigauskas rinkimų naktį atsuktuvu bando užlaužti rinkimų kompiuterį, o jam pasiutusiai nesiseka. „Ar jau turim rezultatą?“ – nugriaudėja iš aukštybių nuožmus balsas, panašus į Kubiliaus. „Tas kompiuteris - tikras velnio išmislas – persistengė. Rodo 130 procentų dalyvavusių ir 210 procentų „už“, nuo dalyvavusių skaičiaus. Mėginu atstatyti. Žaltys neklauso“, – tiesiog suinkščia Zenonas.

Ir nubudo tuomet Dočys išpiltas šalto prakaito, apimtas negeros nuojautos, nes žino Dočys, kad jo sapnai pranašiški ir dažniausiai visi išsipildo. Šiaip sau niekų Dočys niekados nesapnuoja. Košmariško sapno dar negana, kažkas į duris įžūliai beldžiasi, nors saulė dar nepatekėjusi. Tarpdury diktas Alksnynų vyras, buvęs melioratorius Algirdas. Sako: „Mane delegavo Alksnynai. Liepė sužinoti iš tamstos, kaip turim balsuoti – ar už tą, kur viskas aišku, ar už kitą?“

„Nebalsuokit už komunistus. Už juos ir be jūsų „balsuos“ Vaigausko atsuktuvas“, – išmintingai patarė Alksnynams Dočys ir prigulė ant čiužinio sapnuoti sapno tęsinio.