Valstybės ar partijos, panašiai kaip žmonės - joms užaugti ir subręsti reikia laiko. Tikiu, kad skaudaus likimo į Lietuvos politinę areną iškeltas „Drąsos kelias“ jau spalio 14-osios rinkimų dieną bus lyg ta jauniausia mūsų olimpietė, kuri ant kojų sukėlė visą Lietuvą ir sužavėjo pasaulį. Susitelkęs bendraminčių būrys bus pasirengęs imtis esminių Lietuvos reformų.
Tačiau natūraliam sambūrio brendimui trūksta laiko, todėl nenuostabu, kad liepos 29-ąją, paskelbus pirmąjį rinkimų sąrašo dešimtuką, ne vieną dalyvį ar rėmėją apniko dvejonės, kažkas net viešai suabejojo, ar demokratijai nepritrūko laiko. Atrodo, kad kyla nereikalinga įtampa, kuri ir šiaip išsisklaidytų, jeigu nereiktų skubėti. Per kelis mėnesius turime padaryti tai, ką kiti dirbo metų metus.
Norėčiau padėkoti už sąraše man skirtą penktąją vietą ir paprašyti perkelti į sąrašo pabaigą. Viliuosi, kad toks mano žingsnis paspartins mūsų sambūrio brandą, primins mums visiems, jog į politiką einame, kviesdami žmones keisti ir keistis. Negalime būti tokie, kaip sistemos dalimi tapusios partijos, kurių vadovai tik vaidina vidinę demokratiją ir niekina net savo bendrapartiečių nuomonę. Todėl ir prašau privilegijos – būti paskutiniuoju „Drąsos kelio“ sąrašo nariu. Kiekvieno mūsų tikrąją vietą pasakys rinkėjas.
Su „Drąsos kelio“ žmonėmis šiandien esu ir būsiu ne todėl, kad esu drąsus. Atvirkščiai – bijau, kad man ir mano vaikams nereiktų gyventi patyčių, baimės ir melo Lietuvoje, kurioje žmogaus teisės tampa tik juodomis raidėmis pageltusiame popieriaus lape.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]