Visus tuos, kas su ilgesiu ir nostalgija prisimena sovietinius laikus, galiu nuraminti. Jie grįžta. Na iš tikrųjų pasirodo jie ir nebuvo niekur išėję, tik sėdėjo pasislėpę po sulietuvintais įvairių institucijų pavadinimas. Bet šitas slėpynių žaidimas jau pabodo. Ir sovietiniai laikai drąsiai kiša savo susivėlusią galvą į viešumą. Tiesa, kiek patobulėję, prisitaikę prie naujausio mados klyksmo, nevengiantys mosikuoti vaivorykštės spalvų vėliavomis, ir labai „mylintys“ mažus vaikus.Iš pradžių juos „labai myli“, vėliau dar ir jų interesais nusprendžia pasirūpinti. Vieną ypatingo rūpesčio aktą visi matė gegužės 17 d rytą. Kai apie 240 įvairiausio plauko pareigūnų iškilmingai atžygiavo vedini kraujo spalvos paltu pasipuošusios anstolės į Kedžių namus. Pareigūnai ypatingą meilę demonstravo ne tik tuose namuose „įkalintai“ mergaitei, bet ir visiems mergaitės saugotojams, juos net ant rankų nešiodami. Labai uoliai vykdė savo deklaruojamą šūkį: „Ginti. Saugoti. Padėti.“ Močiutę Kedienę net keturi nešė, kad ji vargšė basų kojų nenušaltų. Juk policijos pareiga saugoti. Net 39 žmonėms pažintinę kelionę į policijos komisariatą pravedė, leido iš arčiau su jų patalpomis susipažinti. Tiesa, jau sklando gandai, kad už šitą pasivažinėjimą visgi gali tekti susimokėti maždaug iki 500 litų. Tačiau patiems uoliausiems keleiviams geraširdžiai pareigūnai, siūlo savo rūsiuose nemokamai iki 3 metų pagyventi. O Kedžių name kokį šaunų paradą surengė, pademostravo kaip moka gražiai visi kartų žygiuoti, užimti kiekvienas savo pozicijas, leido su savo amunicija susipažinti, apžiūrėti skydus, šalmus, neperšaunamą liemenę paliesti, pademostravo kaip veikia ašarinių dujų balionai (ne balionėliai, o visi balionai) ir guminės lazdos kokios kietos, kai kuriuos su elektros impulsiniais prietaisais supažindino. Ugniagesiai pademonstravo benzininio pjūklo ir laužtuvo veikimo principus. Tikri šaunuoliai pareigūnai, šitiek stengėsi dėl vienos mažos mergaitės.
Tik kieme susirinkę žmonės kažkokie nesusipratėliai, niekaip negalėjo suvokti, kad visi pareigūnai, o ypatingai anstolė, mergaitei tik gero nori. Juk ji visada taip meiliai žiūri į mergaitę, galvelę nori jai paglostyti ir pas mamytę nuvesti. O mamytė tai labai myli savo dukrelę. Jau seniai žadėjo jai triušiuką nupirkti ir poniais pajodinėti. Ir jokiems dėdėms savo dukrelės tikrai niekada nepaliko. Nesvarbu, kad mergaitė kelis metus neklysdama pasakoja, kad tie dėdės jai į burną „sysalus“ kiša, ji tik išsigalvoja. Pati mamytė sakė, kad vaiko žodžiai tai tas pats kas „bobutė bobutei pasakė“. Bet mamytė dėl to nepyksta, priešingai, labai stengiasi ir lydima kaukėtų dėdžių atvažiuoja „gelbėti“ savo mylimos dukrytės. Ją pamačiusi iš to džiaugsmo net pamiršo pasisveikinti ir paklausti kaip sekasi, tik griebė iš visų jėgų ir greit klykiančią į autobusiuką nusinešė. Mamytei padėjo dėdė advokatas, bet ne, jis tai tikrai „ nelietė“ mergaitės, jis tik šalia stovėjo, jei ši netyčia iškristų.
Ir valio! Teismo sprendimas įvykdytas, valio teisinei Lietuvai! Visi laimingi rankutėm ploja. Mergaitė autobuse, net 8 rankas mato, turbūt irgi iš tos laimės.
Tik vis tie violetiniai kažko nerimsta, po Prezidentūros langais nuskubėjo, kažkokio teisingumo reikalauja, apie kažkokius pedofilus kalba, sako, kad mergaitė pagrobta.
Bet ir pati Prezidentė šioje istorijoje pasimetusi. Sausio mėnesį ji kalbėjo: „Kiek žinau, ponia Venckienė vykdo teismo sprendimą ir siūlo atiduoti mergaitę, jei mergaitė pati su tuo sutinka ir pati nori eiti pas mamą“. Mergaitė daugybę kartu kartojo, kad „NENORIU GYVENTI SU LAIMA, NORIU GYVENTI TIK SU NERINGA!” Vadinasi, viskas. Reikalas išspręstas. Tačiau anstolė Vaicekauskienė taip nemanė. Negana to, kad kovo 23 d. apsilankiusi Kedžių namuose su visa svita drąskė ir tampė vaiką, tačiau nieko nepešusi išėjo pikta kaip bulius, tai gegužės 17 d. atėjo su visu trenksmu. Kaip stropi mokinė gerai paruošusi visus namų darbus. Pulti kuo anksčiau, ir su kuo didesne jėga. Šį kart jos didžiausias tikslas ir uždavinys buvo pasiektas. Keista, kad išeidama pro Kedžių kiemo vartus (ai tiesa jų jau nebebuvo, gasrininkai juos nupjovė, „pašalino kliūtis“) neapsiašarojo iš laimės, kaip tai padarė viena šios „velnio sąjungos“ narė Žiobienė. Galbūt vien dėl to, kad jai transformuojantis iš žmogaus į monstrą, nepastebimai išnyko ašarų liaukos.
Taigi grįžtant prie Prezidentės, po Kedžių namų šturmo ji kalbėjo: “Aš tiesos neturiu, bet kviesti nevykdyti teismo sprendimo aš negaliu“. Kaip šitai suprasti, Prezindente? Tai visgi Neringa Venckienė vykdė teismo sprendimą, ar nevykdė? Gal dabar jau tai, kad N.Venckienė neišstūmė mergaitės pro duris į rankas keliems šimtams pareigūnų ir skubiai neužsirakino, kad mergaitė negrįžtų atgal, reiškia, kad visgi ji teismo sprendimo nevykdė? Nors ir paklausė mergaitės, ar ji nori eiti gyventi su Laima.
Ar iš tiesų anstolės Vaicekauskienės vadovaujama gvardija įvykdė teismo sprendimą, kai „dabar arba po vienos minutės“ visa jėga išplėšė ir išvežė klykiantį vaiką? Ar čia yra teismo sprendimo vykdymas?
Vienu klausimu Prezidentė teisi, sulygindama mergaitę su daiktu. Ji sakė: „Abi pusės pradėjo mergaitę dalyti kaip daiktą“. Na tik ne abi pusės, viena pusė, įsiveržė ankstų rytą ir tikrai kaip daiktą, išsitempė. Nes į vaiko žodžius nebuvo kreipiama jokio dėmesio. Visiems, valstybės vardu, įsiveržusiems į namą, vaiko nuomonė buvo tik garsų kakofonija, sulaukusi dėmesio lygiai tiek, kiek visu gasru plyštantis policijos megafonas su grasinimais. Tai tik kėlė jų susierzinimą, kaip šitas „daiktas“ dar drįsta priešintis. Visa laimė, kad Vaicekauskienė nemoka žudyti žvilgsniu. Nes galimai butų pašalintos ne tik šiaip kokios „kliūtys“, bet ir pati pagrindinė „didžioji kliūtis“, kuri užsispyrusiai kartoja, kad niekur neisianti.
Dar viena įdomi detalė. Anstolė „sėkmingai įvykdžiusi užduotį“ išėjo su dideliu raudonu maišu, kuriame ko gero ir buvo ta antklodė, kurią mįslingai vienas pareigūnas pora kartų mergaitei užmetė ant galvos. Ko gero tikroji šios antklodės paskirtis buvo nušluostyti policininkų ir spec. dalinio pareigūnų ašaras, jei netyčia juos nuskriaustų koks violetinis patvorinis. Nes juk vienas vargšelis tai skundėsi, kad teisėja Venckienė jam davė „du smūgius į galvą“. Bet policininkas tvirtas, atsilaikė net prieš du smūgius ir jo neprisireikė išnešti kojomis į priekį kaip mergaitės. O gaila... Kitą kartą gal žinotų, kad moteriai, ir dar turinčiai teisėjos imunitetą, rankų laužyti nevalia. Kas žino, gal vėliau dar koks spec. dalinio pareigūnas pasiskųs, kad jis senelio Kedžio buvo nevestas už šiltnamio ir suspardytas. Juk diedukas jau turi praktikos su Stankūnaitės fizionomijos nudažymu tamsiai mėlyna spalva. O gal Audronė Skučienė policijos autobusiuke bus kam nors dantis išdaužiusi. Panašių dalykų dar gali pridygti kaip grybų po lietaus.
Pasirodo šitie grybai jau ir dygsta. Nes kaip tik užrašius šias mintis, vienu didžiausiu dienraščiu Lietuvoje besivadinantis popieriaus lapų rinkinys, trimituoja, kad Neringa Venckienė suspardė L. Stankūnaitę. Pastarajai buvo sužalotas pilvas ir koja. Spektaklis tęsiasi. Viva la commedia!
Kalbant apie jėgos demostravimą galima pagirti mūsų pareigūnus. Nes jie visgi tikri galiūnai. „Patvorinio“ automobilį plikomis rankomis nunešė nuo vartų. Na suprantate, „kliūtis“ juk buvo, o anstolė juk kaip kirviu nukirto, kad reikia „šalinti visas kliūtis“. Keista, kad automobilį pašalino visą, o ne dalimis. Būtų violetiniam patvoriniui bausmė, kad drįso visam pasauliui tiesioginę Klonio gatvės transliaciją rodyti. Pasirodo perspektyvūs tie pareigūnai. Įdomu, ar Lietuvos galiūnų federacija juos pastebėjo. Būtų nebloga karjeros perspektyva, jei kada tektų nusiimti antpečius. O tai padaryti reikėtų kuo skubiau, nes munduras suteptas taip, kad jo atskalbti nebeįmanoma.
Kažin kokia papildoma veikla galėtų užsiimti anstolė S.Vaicekauskienė ir advokatas G.Černiauskas. Pagal veido rūstumą ir atliekamų darbų bei užduočių kokybę tiktų darbas kalėjme, tik neaišku kurioje grotų pusėje.
Vaikų teisių apsaugos specialistės ir psichologė taip pat puikiai pasidarbavo. Viliuosi, kad jos pabunda naktimis iš miego, girdėdamos ausyse mergaitės klyksmą. Bet ko gero per daug naivu būtų to tikėtis. Greičiausiai jų miegas ramus ir saldus kaip niekada.
O dėl Stankūnaitės belieka tikėtis, kad ji dar nepradėjo pildyti savo raudonos piniginės. Ir jokie „kremai“ „gražiame trijų kambarių bute su kiemeliu“ nesitaško.
Taigi viena klano užduotis sėkmingai įgyvendinta. Todėl dabar jie visu uolumu, net atsiraitoję rankoves imasi kitos užduoties – vienos principingiausių teisėju Lietuvoje – Neringos Venckienės. Žymųjį posakį „Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui“, pagal Lietuvos kasdienybę galima perfrazuoti: „Kas leidžiama valdžios ponams su Stankūnaite priešakyje, neleidžiama niekam kitam, juolab Venckienei“. Nes už bet kokį jos krustelėjimą ar ištartą žodį tuoj po nosimi kodeksais mojuoja ir sankcijomis grasina. Keista, kad ji dar gali nevaržomai oro įkvėpti.
Klanas pasigardžiuodamas suvalgytų Neringą Venckienę pietums ir dar pirštus apsilaižytų. Ir kaip ji pati kažkada minėjo, jos kraujo mielai atsigertų.
Tačiau, kad ir kokie šitų plėšrūnų dantys stiprūs būtų, šią moterį iki galo perkąsti jiems labai sunku. Be visa ko, ji dar turi ir didžiulį visuomenės palaikymą. Taip kad atsargiai, dantų neišsilaužykit ir bekramtydami savo skrandžio turiniu nepasprinkite.
Na ir pabaigai noriu priminti, mieli lietuviai lietuviško krašto, ruoškitės, nes jei ne šiandien, tai rytoj, jei ne rytoj, tai galbūt poryt Lietuvos Respublikos vardu bus įsiveržta į jūsų namus. Išdaužys jūsų langus, išpjaustys duris, jus basus ir nuogus suims ir išsiveš jūsų vaikus. Ir jūs už visa tai dar turėsite susimokėti. O jums nuolatos kartos „Gerbiami piliečiai, elkitės atsakingai, nepasiduokite provokacijoms.“
Bet gerbiami piliečiai, gal jau pats metas pareikalauti atsakomybės, įstatymų laikymosi ir svarbiausia teisingumo ir iš kitų. Juk jei mes susivienysime tai Lietuvos žemelėje tikrai neužteks tiek keturračių ir balučių, kuriose mes visi netyčia prigertume. O žolės lapų, kad ir pakankamai daug, bet gal visi nepaspringsime.
Pagalvokime apie tai dabar, šia minutę, kol dar nevėlu, nes kiekviena akimirka, kiekviena sekundė gali būti lemtinga...
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
