Dvasinių vertybių puoselėjimas, priešnuodis prieš visuomenės anomalijas

Sekmadienį Panevėžys atsisveikino su 17-mete, žiauriai nužudyta prieš savaitę. Ši didžiulė tragedija sukrėtė visą šalį: apie ją, ko gero, kalbėta kiekvienuose namuose, o institucijos ir valdininkai, ieškodami kaltųjų, pradėjo mėtytis abipusiais kaltinimais. Politikai irgi pasinaudojo gera proga iškilti: teikė įvairiausius pasiūlymus, kai kurie netgi populistiškai prabilo apie mirties bausmės grąžinimą.

Savo ruožtu žiniasklaida paskelbė ilgą Lietuvos policijos generalinio komisaro Sauliaus Skvernelio laišką. Su kai kuriais jo teiginiais galima netgi sutikti, tačiau abejonių nekelia faktas, kad policija neturėtų tiesiogiai užsiimti viešaisiais ryšiais žiniasklaidoje, o tik savo darbu. Galima sutikti su nuomone, kad dėl šios tragedijos negalima kaltinti vien policijos, tačiau atsakomybės perkėlimas kitiems nėra tinkamas poelgis, tuo labiau policijos ir visuomenės priešinimas (ar įmanoma įsivaizduoti atsidavusį darbą visuomenei apie ką būnant tokios nuomonės?). Visuomenė – pagrįstai ar ne – gali kaltinti policiją, tačiau smerktina yra situacija, kuomet policijos pareigūnai pradeda kaltinti visuomenę.

Stebint pastarojo meto įvykius peršasi viena išvada, tai yra kyla mintis, kad daugumos nuomonių ir komentarų autoriai nemato klausimo esmės, kuri, nors taip, galbūt, ir neatrodo iš pirmo žvilgsnio, yra kur kas paprastesnė: tikėjimas ar jo stoka visuomenėje. Lietuva yra katalikiška šalis, todėl tikėjimo puoselėjimui ir mokymui turėtų būti skiriama daugiau dėmesio. Šioje vietoje norėčiau pateikti JAV mokslininko Džošo Makdauelo (angl. Josh McDowell) atlikto religijos ir elgsenos tyrimo išvadas. Amerikiečių mokslininkas priėjo išvados, kad jaunimas, gyvenantis pagal Šventą Raštą, yra 10,6 kartų mažiau linkęs vartoti narkotikus, 4 kartus mažiau linkęs vogti, 5,5 kartų rečiau nusižudyti, 3,7 kartų – pasigerti, 3,4 kartų - nuskriausti kitą žmogų. Pabrėžtina, kad Seime užregistruotas įstatymo projektas dėl itin svarbaus dalyko – tikybos - privalomojo mokymo mokyklose. Deja, to lyg ir neleidžia Konstitucija. Jei taip, tuomet kyla pagrįstas klausimas: gal jau atėjo laikas pakeisti šį pagrindinį valstybės įstatymą?

Kalbant apie ateinančių kartų tinkamą auklėjimą ir rūpinimąsi dorove ne mažiau svarbus yra negimusių vaikų apsaugos klausimas, kurį reglamentuojantis įstatymo projektas taip pat buvo užregistruotas Seime dar 2005 metais. Šiemet parlamentarai dar kartą po pateikimo pritarė šiam įstatymo projektui, tačiau jo tolesnis likimas lieka atviru klausimu. Akivaizdu, kad šio projekto priėmimas ne tik leistų apsaugoti negimusius vaikus, bet ir paskatintų jaunimą – tiek merginas, tiek vaikinus - elgtis dorai, paskatintų jų atsakomybės jausmą. Jei nenorime girdėti šia tema pasisakančių politikų, gal įtikinamiau skambės Motinos Teresės iš Kalkutos, Nobelio premijos laureatės žodžiai: „Kiekviena gyvybė tai Dievo gyvybė mumyse. Neturime jokios teisės jos sunaikinti - kokių priemonių tam nesiimtumėme (...). Vaikas visada yra Dievo dovana. Jeigu aukštai išsivysčiusiose šalyse leidžiami abortai, tai būtent tokios šalys yra skurdžiausios iš skurdžiausių. Didžiausia grėsmė taikai yra abortai ir jeigu galime sunaikinti gyvybę, kurią mums dovanoja Dievas arba jeigu motina gali tapti savo vaiko žudike, ką gi galime pasakyti apie kitas žudynes ir karus pasaulyje. Abortai - blogio pasaulyje užuomazga. Jeigu motinos ir toliau žudys savo vaikus, mums nepavyks užkirsti kelio karams”. Neginčytina tiesa yra tai, kad už negimusių vaikų žudymą yra atsakingi ir tėvai – ne tik motinos. Manau, kad kalbėti visų pirma turėtumėme būtent apie šiuos pagrindinius ir esminius mūsų gyvenimo aspektus, susijusius su tikėjimu.

Taip jau atsitiko, kad dėl Panevėžyje įvykusios tragedijos pastaruoju metu daug kalbama apie policijos darbą. Esu įsitikinęs, kad policija galėtų dirbti kur kas veiksmingiau. Visi, pavyzdžiui, žino apie Vilniaus Kirtimų rajone įsikūrusiame čigonų tabore platinamų narkotikų problemą, kurią, nepaisant skiriamų didžiulių pajėgų, taip ir nepavyksta išspęsti. Niekam nėra paslaptis ir tai, kad dauguma didesnių ar mažesnių vietovių gyventojų žino, kur veikia nelegalios alkoholinių gėrimų pardavimo vietos, tačiau jos, nepaisant visko, klesti. Reikia pripažinti, kad policijai išties trūksta finansavimo, tačiau, mano įsitikinimu, labai norint šias problemas galima išspręsti. Tenka apgailestauti, kad kai kuriems pareigūnams tam trūksta ryžto ir drąsos, o juk alkoholis ir narkotikai kaip ir svyruojantys dorovės pamatai, veda prie tokių nelaimių, kuri atsitiko Panevėžyje.

Nesutinku su politikais, kurie populistiškai kalba apie mirties bausmės sugrąžinimą. Nesutinku, kadangi klausimo esmė, kaip matome, glūdi kitur. Visų pirma, gyvybė yra Dievo dovana, kurios niekam nevalia atimti. Sutikti taikyti tokio pobūdžio priemones negalime ir dėl to, kad esame krikščionys. Antra, juk tose šalyse, kuriose mirties bausmė yra taikoma, sukrečiantys nusikaltimai neišnyko. Mirties bausmė vykdo tam tikrą atbaidymo funkciją, tačiau nusikaltėliams niekados nebus lemiamas veiksnys. Tokių tragedijų galime išvengti tik gyvendami pagal Dievo įsakymus, Šventojo Rašto reikalavimus ir skatindami jaunimą gerbti šias vertybes. Išgelbėti mus gali tik tikėjimas, gailestingumas ir sąžininga veikla, įskaitant politikų veiklą.

Valdemar Tomaševski, Europos Parlamento narys