Dvi istorijos – vienas požiūris į teisingumą ir valstybę

Balandžio 14-ąją Seimas papildė Baudžiamąjį kodeksą straipsniu, numatančiu, atsakomybę už uždarame teismo posėdyje nagrinėjamos ar išnagrinėtos bylos medžiagos atskleidimą ar viešą paskelbimą. Už tai grės viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas. Pataisą pateikusios socialdemokratės Irena Šiaulienė ir Rimantė Šalaševičiūtė iš pradžių siūlė, kad atsakomybė būtų taikoma, tik tada, kai atskleidžiama su nepilnamečiu asmeniu susijusi informacija, tačiau Vyriausybė (Teisingumo ministerija) pasiūlė, kad būtų baudžiama už bet kokios medžiagos paviešinimą. Tokios pataisos be diskusijų ir buvo priimtos Seime 79 balsais „už“, vienam buvus „prieš“ ir 11 parlamentarų susilaikius. Įdomiausia tai, kad už šias pataisas balsavo Seimo opozicijos atstovai ir diskusijų dėl pataisų nebuvo. Prezidentė Dalia Grybauskaitė dėl šių pataisų jau spėjo pabendrauti ir su suinteresuotais žurnalistų atstovais, ir pareikšti, kad šios pataisos gėdingos.

Šios pataisos priėmimo faktą galima vertinti keleriopai - kaip gėdingą, kaip apynasrį nepriklausomai žiniasklaidai (jei tokia dar liko), pagaliau – kaip visišką Seimo diskreditaciją, nes priimta be diskusijų, balsuojant opozicijai, kuri dargi ir pasiteisino, jog nesuprato už ką balsuoja.... Nesuprato ko, 10-15 eilučių teksto?

Tuomet po šimts velnių!! Už ką aš šitai tokios nelaimingos valstybės valdžiai mokesčius moku? ... kad jie neįstengtų net perskaityti įstatymo projekto?!

Bet padėkime emocijas į šalį, nes Prezidentė veikiausiai vetuos šį įstatymą. Taip, ši istorija akivaizdžiai parodo, kokios „kokybės“ yra mūsų teisėkūra ir kaip priiminėjami tokie svarbūs įstatymai (net ir BK pataisos). Tačiau ši istorija parodo ir mūsų politikų požiūrį į teisingumą, į valstybę apskritai ir į žmonių likimus. Pagaliau ši istorija parodo ir mūsų iškrypusią teisinę kultūrą bei nesveiką polinkį kriminalizuoti kiekvieną „pirstelėjimą“. Kiek metų, mūsų Baudžiamajame kodekse buvo numatyta atsakomybė už įžeidimą, dar tebeliko atsakomybė ir už šmeižtą. O juk teisių pažeidimai, atsirandantys dėl šių veikų gali būti sprendžiami civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Kiek sykių dar turės Europos žmogaus teisių teismas, mūsų žymiausi baudžiamosios teisės mokslininkai kalbėti apie tai, kad baudžiamoji teisė yra laikoma „Ultima ratio“, t.y. kraštutinė priemonė spręsti pavojingus teisės pažeidimus, kai kitos teisinės priemonės yra neveiksmingos. Ar „įžeidimas“, „šmeižtas“, „bylos medžiagos paviešinimas“ (kaip šiuo atveju) bei daugelis kitų veikų (pavyzdžiui visa eilė ekonominio pobūdžio veikų) yra pripažintinos tiek visuomenei pavojingomis, kad jas reikia kriminalizuoti? Ar kas nors paskaičiavo, kiek mokesčių mokėtojams kainavo teisminis cirkas, kuris vadinosi „Darbo partijos juodosios buhalterijos byla“? Kokio apčiuopiamo rezultato pasiekė Valstybė? Ar nuo to mūsų mokytojai turtingesni pasidarė, o gal mūsų visa politinė – partinė sistema staiga ėmė ir išsivalė nuo korupcijos, protekcionizmo, nepotizmo ir visų kitų diagnozių? Ar mokesčių mokėtojams apskritai rūpi, koks įrašas atsirado ponų Uspaskicho ir Gapšio dokumentuose? Tikrai ne. Kokie nors pragmatiškieji olandai panašias „kriminalines“ istorijas tikrai išspręstų per civilinių prievolių vykdymą ir išieškotų baudas be jokių 10 metų trukmės procesų. Beje, Darbo partijos byla kalba apie dar vieną, mano manymu, teisinį absurdą, kuris atsirado 2003 metais priimtame Baudžiamajame kodekse – juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę. Turbūt kiekvienas sveikai mąstantis (net ne teisininkas) supranta, kad juridinio asmens į cypę niekaip nepasodinsit, nei 5 metams, nei iki gyvos galvos, tad ar gali juridinis asmuo apskritai būti pilnaverčiu baudžiamosios teisės subjektu? Visos manipuliacijos su Darbo partijos pavadinimais ir „reorganizacijomis“ bei „išnykusi“ atsakomybė rodo šio baudžiamosios teisės instituto beprasmiškumą bei potencialią grėsmę toliau švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus panašiems „procesams“. Juk procesai nesutrukdė Darbo partijai sėkmingai gauti Vyriausiosios rinkimų komisijos atseikėtą valstybės dotaciją. Ar ne panašus procesas bręsta ir Tvarkos – teisingumo partijos byloje (jei tokia apskritai atsidurs teisme?). Kaip po tokių procesų eilinis pilietis dar gali tikėti teisingumu mūsų valstybėje?

Kita istorija. Diena anksčiau trečiadienį (balandžio 13-ą) LNK žinių laidoje, komentuodamas Sausio 13-osios bylą, Teisingumo ministras Juozas Bernatonis pasakė vieną trumpą frazę, kuri taip pat priverčia susimastyti apie teisingumo sampratą mūsų valstybėje apskritai. Minėtoje žinių laidoje buvo keliamas klausimas, kodėl advokatai, kuriuos šioje rezonansinėje byloje kaip kaltinamųjų gynėjus samdo valstybė ( o jų ten yra apie 60) neretai atsisako priimti tokį pavedimą ginti kaltinamąjį. O juk valstybė moka tik 11 Eurų už valandą darbo teisme (iš kurių atskaitoma apie 35 proc. mokesčiams!) be to iki šiol valstybė mokėdavo tik už 80 valandų procesinio darbo, bet už „viršvalandžius“ nebūdavo mokama. Teisingumo ministerija šį pagaliau atstatytą teisingumą advokatų atžvilgiu pristatė kaip didelį gėrį, tačiau komentuodamas advokatų atsisakymą būti gynėjais, Ministras pareiškė, jog „Toks šių advokatų požiūris į valstybę...“. Ministro mintis aiški - advokatai privalėjo dirbti net už centus, o dar geriau - už dyką, bet jei prašo teisingo atlygio už savo darbą, vadinasi jie negerbia valstybės.... Šioje vietoje ir šio Ministro, ir iki jo šias pareigas ėjusio Remigijaus Šimašiaus derėtų paklausti apie jų požiūrį į Konstitucijos 48 straipsnio nuostatas (Žmogaus teisė gauti teisingą atlyginimą už darbą bei priverčiamojo darbo draudimą). Simboliška, kad šią frazę Ministras eteryje paleido Advokatūros visuotinio susirinkimo išvakarėse, tačiau šiuo atveju kalbėti reikia platesniu aspektu. Ne pirma kartą pastebiu, kaip viešojoje erdvėje dirbtinai formuojama neigiama nuomonė apie advokatus, kaip apie kokius sukčius ar lupikautojus, į eterį paleidžiami „kompetentingi“ žurnalistų postringavimai, jog štai – „žudikams valstybė samdo advokatus, o aukos turi samdytis advokatus už savo pinigus ir dar jiems lankstytis“. Visiškai sutinku, kad tokie įstatymai, kai nusikaltimų aukos paliekamos be deramo valstybės dėmesio ir globos, garbės mums tikrai nedaro, tačiau tai nereiškia, kad turime apsikrėsti kažkokiu maniakišku potraukiu linčo teismui. Tokiems postringautojams derėtų paskaityti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir JTO Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją bei imti pavyzdį iš mūsų tremtinių ir politinių kalinių. Tad grįžtu prie klausimo – kodėl taip mėgstama juodinti advokatus? Juk tai laisvos profesijos žmonės, net sovietiniais laikais buvę nepriklausomi ir negaudavę iš valdžios nė cento, negauna jų ir dabar (nebent ta valdžia pasamdo už tuo 11 Eurų...). Pas ką pilietis dažniausiai bėga tartis, kai koks nors valdininkas vilkina, piktnaudžiauja ir nesprendžia to piliečio problemos? Juk kaip taisyklė – pas advokatą. Bėda tik ta, kad mūsų valstybės įstatymai yra tokie painūs, kad tas eilinis pilietis nesusigaudo ir net pas advokatą atbėga jau tada, kai koks nors procedūrinis terminas būna praleistas, kitaip tariant, pas šeimos gydytoją pilietis atbėga tada, kai vėžys būna jau 4-e stadijoje... Todėl piliečių teisinis ne- arba mažaraštingumas labiausiai yra patogus biurokratams, valdininkas ir politikams, todėl būtent jie ir turi interesą pirmai pasitaikiusiai progai advokatus menkinti... Negaliu spręsti, ar minėta Teisingumo ministro J.Bernatonio frazė „Apie advokatų požiūrį į valstybę“ jam išsprūdo neapgalvotai (kaip pastaruoju metu vis Premjerui nutinka...), ar tai buvo sąmoningas veiksmas, tačiau abi šios istorijos turi bendrą vardiklį – dabarties politikų netoleruotiną požiūrį į valstybę, į mus, jos piliečius, į mūsų teises ir laisves, ir į tų teisių gynėjus. Bet kuriuo atveju mes, būdami rinkėjais, tokiai valdžiai turime parodyti raudoną kortelę.