
Seimo daugumos užmojai palengvinti LRT vadovo atleidimą iš pareigų sukėlė žurnalistų bendruomenės pasipriešinimą. Ir teisingai. Kada valdžia ima reguliuoti, kas vadovaus nacionaliniam transliuotojui, prasideda ne reforma, o kontrolė.
Tie, kurie menkina LRT protestus, pamiršta, kad žodžio laisvė nėra politinė privilegija – tai demokratijos pamatas. Būtent todėl LRT turi būti nepriklausomas nuo politinių užgaidų, nuo partijų ar ideologinių grupių, kurios norėtų paversti eterį savo propagandos įrankiu.
Aš ne žurnalistas, o paprastas žiūrovas, jau keletą metų esu senjoras, tačiau papildomai uždarbiauju dirbdamas sandėlyje.
Kai matau, kas dabar vyksta su tuo LRT, tai pikta. Dabar valdžia nori galėti lengviau atleist jų vadovę Moniką. Tipo tvarką daro. Bet čia jau ne tvarka, čia – noras turėt savo žmogų eteryje.
Aš kiekvieną dieną dirbu tarp dėžių ir palečių, bet vis tiek žinau, kad žodžio laisvė yra rimtas reikalas. Kai valdžia pradeda aiškint, kas gali kalbėt, o kas ne, tada jau ne valstybė, o cirkas.
Man ta Monika ne dievas, bet ji bent jau laikosi savo – niekam neatsiklaupė. O dabar ją nori nuverst, nes, mat, nepatogi. Jeigu valdžia ima keisti žurnalistus, tai rytoj galės keisti ir mus, paprastus žmones – kas garsiau pasakys, tas atleis.
Kai klausau, ką rėkia visokie „alternatyvūs“ veikėjai, atrodo, kad jie nori, jog visi kalbėtų vienaip – kaip jiems patinka. Bet laisvė – tai ne kai tu gali rėkti, o kai gali klausytis ir kitų.
Taip, LRT irgi ne tobula, bet bent jau nepartinė. Ir kai reikia rinktis tarp valdžios kontrolės ir laisvo žodžio – aš, sandėlininkas, renkuosi žodžio laisvę.
Joris V. (Vilnius)
Susiję:
„Akylas.lt“ įkūrėjo Jakilaičio pajamos iš LRT, nesudaro fundamentalios dalies

































