Dvi žinutės dviems auditorijoms

Žmonėms, kurie iš tiesų nori žinoti tiesą, vieną sykį aiškiai pasakysiu – niekada nedirbau Žiburio fonde ir jokių milijonų iš norvegų negavau. Dirbau visą gyvenimą vardan tų, kurie nebalsuoja ir į protestus nevaikšto – mušamų, žeminamų, žalojamų vaikų, kad jie turėtų teisę į saugią vaikystę rūpestingoje šeimoje. Pirmiausia teisę išlikti gyvi ir nepatirti kančios dėl juos išduodančių artimiausių žmonių bejėgystės pasiduodant įniršiui.

Dėl vaikų, kurių nežmonišką likimą skaičiau daugybėje bylų – baisių savo banalumu, pvz vienas buvo nužudytas, nes tėvai mokino dailiau rašyti, kitą mokino skaičių – padariau viską, kaip nevyriausybininkė ir kaip Seimo narė, kad turėtume aiškų ir kokybišką įstatymą, kuris leistų (a) anksti pastebėti grėsmę vaikui ir efektyviai sureaguoti, (b) įvestų visapusišką komandinę pagalbą ir paramą šeimai, patiriančiai krizę, ir (c) sumažintų subjektyvumo ir klaidų kiekį įvedant vienodą standartą kiekviename Lietuvos kampelyje.

Kaip įstatymo leidėja padariau savo darbą tiek gerai, kiek buvo įmanoma aštrių ir sunkių diskusijų procese, derinant kiekvieną taškelį ir priimant kompromisus. Tačiau toliau mano mandato ribos – jei aš gerbiu teisinės valstybės principus - baigiasi, nes įgyvendinimas yra Vyriausybės rankose, per biudžetą ir dėmesį reformai. Aš galėjau tik siūlyti, prašyti, raginti – ir tą dariau nuolat – skirti adekvačius resursus bei sutelktas pastangas (a) kokybiškam specialistų parengimui vaiko teisių tarnyboje ir savivaldybėse, ir (b) pakankamo kokybiškų paslaugų kiekio užtikrinimui.

Aš prašiau ir siūliau visuotinės tėvų informavimo kampanijos idėjas – įgyvendinti tai, ką dar savo rankomis rašiau į valstiečių programą ar dalinausi straipsniuose bei interviu. Siūliau pakartoti švedišką pieno pakelių kampaniją, kuri sukėlė auklėjimo revoliuciją. Parengti brošiūras kiekvienam namų ūkiui su vaikais, dalinti per patronažines medseseris, ir tt.

Visa tai ne vėlu daryti ir šiandien, nes nepaisant didelių dviejų Seimo narių pastangų sukelti šeimų paniką – pagalbos vis dar reikia, paslaugų vis dar reikia - ir tam reikia skirti ne tuos apgailėtinus 3% kaip kad savivaldybės skirdavo iki šiol. Reikia susitelkimo formuojant pagalbos tinklą kartu dirbant SADM, ŠMM, SAM, VRM - nes tai nėra vieno Lino Kukuraičio reikalas, bet visos Vyriausybės reikalas, jei jie iš tiesų nori realaus pokyčio.

Daktaras R. Kėvalas liudija, kad smurtą patyrusių vaikų kiekis klinikose kol kas nesumažėjo, bet jis akivaizdžiai pastebi reagavimo skirtumą – nebėra tarnybos abejingumo, smurtautojai nebeišvengia atsakomybės. Ir dar. Nuo liepos pirmos dienos mes turime 4 mėnesius, per kuriuos, atrodo, nebuvo nužudytas nė vienas vaikas. Ir šioje vietoje man baisu, kad po puolimo ant pilietiškai reagavusių žmonių Kaune – mes galim prarasti drąsą reaguoti, ir aš nežinau ar prisiims ant savo sąžinės pasekmes į kameras apie savo aukščiausią valdžią kalbėję du Seimo nariai.

Baigiant pirmą žinutę – nuoširdžiai dėkui už palaikymą ir supratimą šimtams žmonių, kuriems taip pat kaip ir man rūpi tiek vaikų saugumas, tiek pagalba šeimai. Jūsų balsas stipresnis už tuos, kurie kursto mane nužudyti ar platina šmeižtą. Galbūt jie negali kitaip. Tad jiems skiriu įdomių minčių sukeliantį interviu su JAV filosofu N. de Warren, kuris sako: „Pavyzdžiui, manome, kad norime žinoti tiesą. Tačiau iš tikrųjų, nepataisomų kvailių mąstymas sudėtas taip, kad jie jokiu būdu nenori jokios tiesos žinoti. Juos į priekį varo ne smalsumas ir troškimas žinoti, o pasirinkimas nežinoti.“