Džordžas Orvelas: mes gyvename totalitarinių valstybių epochoje

Čia pateikiama Dž. Orvelo (1903 - 1950) paskaita buvo transliuojama per BBC radiją gal savaitė iki hitlerinės Vokietijos ir stalininės TSRS karo pradžios 1941 m. Jos pavadinimas: Literatūra ir totalitarizmas. Tame pasakojime jau yra užuominų ir įžvalgų, susisiekiančių su garsiuoju romanu „1984“ (išleistas Anglijoje po aštuonerių metų, 1949), todėl įdomu pastebėti rašytojo nuostatų kaitą. Jo vartojami terminai socializmas, liberalizmas, kapitalizmas, totalitarizmas per daugiau nei 70 metų įgijo kitų atspalvių. Jis aršiai puldavo literatus, kurie (kaip Bernardas Šou) tapatino socializmą su Sovietų sąjunga. Jis nuolat tvirtino, kad socializmą besirengiančioms kurti valstybėms dera kaip ugnies bijoti TSRS ir nė nebandyti ieškoti ten pavyzdžių, nes ten į valdžią atėjo „gyvuliai“. Prasidėjus karui ir po jo, Orvelas buvo nuolat puolamas „pergalingos socialistinės Rusijos“ gerbėjų, o Didžiosios Britanijos žvalgyba MI-5 nuo 1929 m. beveik iki mirties jį stebėjo. Šiandien Orvelas pamatytų, kad komunistinio netotalitarinio socializmo niekur nepavyko sukurti, o totalitarinių valstybių epocha nesibaigė.

Ši radijo paskaita yra ne tik apie literatūrą, nors kai kurios tezės apie ją ir dabar neprarado aktualumo. Kaip ir literatūros santykis su totalitarizmu. Vis dėl to, rašytojas matyt, nesitikėjo, kad vilkas apsigobs kitu kailiu. Šiandieniniam totalitarizmui per tarptautines korporacijas, įgaunančiam globalių bruožų, prievarta beveik nereikalinga.Tikslingai formuojama viešoji nuomonė neformaliomis priemonėmis gali reguliuoti ne tik kaip, bet ir ką mąstyti. Tos nuomonės (beje, ir vadinamajam politkorektiškumo) formavimui puikiai tarnauja masinės propagandos ir informavimo priemonės (iš sovietinės praeities atėjęs terminas „masinės informacijos ir propagandos priemonės“, MIPP, būtų tikslesnis nei šiandien nepelnytai vartojamas giluminę reikšmę daug nuslepiantis žodis „žiniasklaida“). Jos skaido visuomenę į pavienius individus, nukreipdamos jų dėmesį į antraeilius egoistinius ir dažnai tik fiziologinius dalykus; kartu individas tos informacijos gausa yra izoliuojamas nuo jam esminių pasaulio ir valstybės įvykių. Suprantama, nėra paprasta įveikti žmogui būdingą polinkį į suverenumą... jeigu mes patys to nenorime. Reikia, kad asmenybė suverenumo atsisakytų savanoriškai ir su malonumu. Štai kodėl vokiečių mąstytojo Ernsto Jungerio (Jünger) trečiame XX amžiaus dešimtmetyje pasakyti žodžiai labai tinka ir šiems laikams: reikia kuo daugiau mažai raštingų, bet ryžtingų žmonių.

Akivaizdu, kad mūsų laikais šis poreikis didėja, nes didysis vietinis ir tarptautinis verslas, rasdamas būdų paveikti rinkėjus, partijas ir vyriausybes, palaipsniui bando per statytinius perimti vadovavimą politikai, demokratiją paversdamos fikcija. Tam ir reikalingi mažaraščiai ryžtingi kvailiai. Štai kodėl šis straipsnis-paskaita, pagarsintas vieno baisiausių karų išvakarėse, yra aktualus ir šiandien. Didysis Brolis mus stebi, o su kiekvienu elektroninės pažangos žingsniu jis atranda vis daugiau galimybių mus sekti ir atitinkamai koreguoti valdymo priemones.

Linas V. Medelis, vertėjas

Literatūra ir totalitarizmas

Pradėdamas savo pirmą pasisakymą, kalbėjau, kad mūsų laikų nepavadinsi kritikos amžiumi. Tai dalyvavimo, o ne nusišalinimo epocha, todėl taip sunku pripažinti knygos, kurioje yra minčių su kuriomis nesutinkate, literatūrinę vertę. Į literatūrą plūstelėjo politika plačiausia šio žodžio prasme, literatūrą ji apėmė taip, kaip normaliomis sąlygoms nebūna. Štai kodėl taip aštriai jaučiame individualumo nedarną su bendryste, nors tai ir buvo matoma visada. Tik pagalvokim, kaip šių dienų kritikui sunku išsaugoti sąžiningą nešališkumą, ir taps aišku, kokie pavojai laukia literatūros artimiausioje ateityje.

Mūsų gyvenamas laikmetis grasina sunaikinti nepriklausomą asmenybę arba, tiksliau, iliuzijas, kad ji nepriklausoma. Tuo tarpu, kalbėdami apie literatūrą, juo labiau apie kritiką, nesusimąstydami remiamės prielaida, kad asmenybė ganėtinai nepriklausoma.

Visa šiuolaikinė Europos literatūra, t.y. sukurtoji per pastaruosius ketvertą amžių, remiasi sąžiningumo principais arba, jei norite, Šekspyro maksima: „Būk ištikimas savo prigimčiai“. Svarbiausia, ko reikalaujama iš rašytojo – nemeluoti, rašyti tai, ką jis iš tiesų galvoja ir jaučia. Blogiausia, ką galima pasakyti apie meno kūrinį, – tai falšas.

Kritiką tai liečia netgi labiau, nei tiesiogiai literatūrą, kur net tam tikra poza, manieringumas, net atviras gudravimas nėra įkyrūs, jei tik rašytojas nemeluoja apie tai, kas svarbiausia. Šiuolaikinė literatūra iš esmės yra asmenybės kūrinys. Arba asmenybės mintys ir jausmai jame perduodami nemelagingai, arba jis nieko vertas.

Kaip jau sakiau, mums tai savaime suprantama, tačiau vos ištarus, suvokiama, kokia grėsmė yra iškilusi literatūrai. Mes gyvename totalitarinių valstybių epochoje. Jos nesuteikia, o galimas daiktas ir nesugeba, suteikti asmenybei jokios laisvės. Užsiminus apie totalitarizmą, iškart prisimenamos Vokietija, Rusija, Italija (nepamirškim, kalbama 1941 metais – vert.), bet, manau, reikia ruoštis, kad reiškinys taps pasauliniu. Akivaizdu, kad laisvojo kapitalizmo laikai baigiasi, ir tai vienoje, tai kitoje šalyje jis virsta centralizuota ekonomika, kurią galima apibūdinti kaip socializmą arba valstybinį socializmą – pasirinkite patys. Vadinasi, blėsta ir ekonominė asmens laisvė, kitaip tariant, vis labiau paneigiama jo laisvė elgtis kaip nori, laisvai sau rinktis profesiją, laisvai judėti bet kuria kryptimi po visą planetą. Iki pastarojo meto mes dar nenumatėme tokių permainų pasekmių. Niekas kaip reikiant nesuprato, kad ekonominės laisvės praradimas turės poveikio intelektinei laisvei. Paprastai socializmas buvo įsivaizduojamas kaip tam tikra aukštos moralės sudvasinta liberali sistema. Valstybė prisiims rūpesčius jūsų ekonomine gerove, išlaisvins nuo skurdo, bedarbystės baimių ir t.t., tačiau jai nebus jokios būtinybės kištis į jūsų intelektualinį gyvenimą. Menas klestės taip pat kaip liberalaus kapitalizmo epochoje, net dar akivaizdžiau, nes menininkas nejaus ekonominio spaudimo. Patirtis verčia mus pripažinti, kad tokie lūkesčiai tapo niekais. Totalitarizmas į laisvą mintį kėsinasi taip, kaip negalėjome nė įsivaizduoti. Svarbu suvokti, kad minties kontrolės tikslai ne tik draudžiamieji, bet ir konstruktyviniai. Tam tikros mintys ne tik draudžiamos reikšti – net įsivaizduoti, – bet diktuoja, ką būtent privalu galvoti; sukuriama ideologija, kurią asmenybė privalo priimti, kuria siekiama valdyti jos emocijas ir įteigti elgsenos būdą. Kiek įmanoma ji izoliuojama nuo išorinio pasaulio, uždarant ją dirbtinoje terpėje ir atimant jai sugretinimo galimybę. Totalitarinė valstybė būtinai stengiasi kontroliuoti savo valdinių mintis ir jausmus mažų mažiausiai taip veiksmingai, kaip kontroliuoja jų poelgius.

Mums įgyja svarbą klausimas, ar tokioje atmosferoje sugebės išgyventi literatūra. Manau, atsakymas turi būti trumpas ir tikslus: ne. Jei totalitarizmas taps pasaulinis ir permanentiškas, literatūra, kokią mes žinojome, liausis egzistavusi. Ir nereikia (nors iš pradžių tai atrodo įmanoma) tvirtinti, kad išnyks tik tam tikros rūšies literatūra - ta, Europos sukurta po Renesanso.

Yra keletas esminių skirtumų tarp totalitarizmo ir visų praeities ortodoksiškų sistemų, europietiškų, lygiai taip pat ir rytietiškų. Svarbiausias iš jų, kad šios sistemos nesikeitė, o jei keitėsi, tai lėtai.

Viduramžių Europoje bažnyčia nurodydavo, ką tikėti, tačiau bent jau leisdavo laikytis savo įsitikinimų nuo gimimo iki mirties. Ji nereikalavo šiandien tikėti vienu, rytoj kitu.

Ir šiandien bet kurioje ortodoksiškoje bažnyčioje yra taip pat: krikščionių, induistų, budistų, mahometonų. Tam tikra prasme minčių ribos yra apibrėžtos, bet šito rato laikomasi visą gyvenimą. Ir į jausmus niekas nesikėsina.

Totalitarizmas yra visiškai priešingas. Totalitarinės valstybės ypatybė reiškiasi tuo, kad kontroliuodama mintį, ji nesifiksuoja ties kažkuo vienu. Iškeliamos nederamos svarstyti dogmos, tačiau jos keičiamos kasdien. Dogmos reikalingos, nes reikalingas absoliutus valdinių paklusnumas, bet neįmanoma apsieiti be korektyvų dėl valdžią turinčiųjų politinių poreikių.

Skelbdama save neklystančia, totalitarinė valstybė kartu atmeta pačią objektyvios tiesos sąvoką. Štai paprastas akivaizdus pavyzdys: iki 1939 metų rugsėjo kiekvienas vokietis privalėjo rusiškam bolševizmui jausti pasibjaurėjimą ir siaubą, po 1939 metų – susižavėjimą ir aistringą pritarimą. Jei tarp Rusijos ir Vokietijos prasidės karas, o tai visiškai tikėtina per artimiausius kelerius metus, staigi permaina bus vėl neišvengiama. Vokiečio jausmai, jo meilė, jo neapykanta esant reikalui privalo akimirksniu pasikeisti priešinga linkme.

Kažin ar yra reikalo įrodinėti, kai tai veikia literatūrą. Juk kūryba – visų pirma jausmas, o jausmų negalima kontroliuoti iš išorės. Lengva nustatyti šį laikotarpį atitinkančias nuostatas, bet nors truputį vertės turinti literatūra įmanoma tik su sąlyga, kad rašantysis jaučia to, ką jis rašo, tikrumą; jei šito nėra, kūrybinis instinktas dings. Visa patirtis liudija, kad staigūs emociniai pervertinimai, kurių totalitarizmas reikalauja iš savo sekėjų, psichologiškai neįmanomi, ir štai pirmiausia dėl šios priežasties aš manau, jog literatūros, kokią mes žinome, pabaiga yra neišvengiama, jeigu totalitarizmas įsigalės visame pasaulyje. Juk iki šiol taip ir atsitikdavo ten, kur jis įsivyraudavo.

Italijoje literatūra subjaurota, o Vokietijoje jos beveik nėra. Svarbiausias literatūrinis nacių užsiėmimas yra knygų deginimas. Net Rusijoje taip ir neįvyko kažkada mūsų lauktas literatūros atgimimas, žymūs rusų rašytojai žudosi, dingsta kalėjimuose, ir ši tendencija ganėtinai aiški.

Aš sakiau, kad liberalusis kapitalizmas akivaizdžiai žengia į savo žlugimą, o iš to galima prieiti prie išvados, kad, mano požiūriu, minties laisvė irgi yra pasmerkta. Tačiau aš nemanau, kad taip yra iš tiesų, ir baigdamas noriu išreikšti savo tikėjimą literatūros gebėjimu atsilaikyti ten, kur liberalaus mąstymo šaknys itin stiprios, - ne militaristiškose valstybėse, Vakarų Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Indijoje, Kinijoje. Aš tikiu – tebūnie tai tik aklas tikėjimas, - kad tokios valstybės neišvengiamai prieidamos prie suvisuomenintos ekonomikos, sugebės sukurti netotalitarinės formos socializmą, leidžiantį asmenybei išsaugoti minties laisvę, dingstant ekonominei laisvei.

Kaip bežvelgtum, tai vienintelė viltis, likusi tiems, kam brangūs literatūros likimai. Kiekvienas, suprantantis jos svarbą, kiekvienas, aiškiai matantis jos vyraujantį vaidmenį žmonijos istorijoje, privalo suvokti ir gyvybišką būtinybę priešintis totalitarizmui, mums brukamam tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

1941