Egiptas ir Libija ILIV kontekste

Pilietinis karas su neaiškiu frontų skaičiumi Sirijoje ir po JAV invazijų stipriai suskaldytas Irakas leido iškilti vienai brutaliausių šio dešimtmečio grupuočių – „Irako ir Levanto islamo valstybei“ (ILIV), grasinančiai ne tik anksčiau vadintam Levantu regionui, bet ir, tikėtina, platesniam arabų pasauliui. Dėl galimo ILIV plitimo į Šiaurės Afriką grėsmės būtina apžvelgti dvi regiono milžines – Egiptą ir Libiją ir paanalizuoti, koks ILIV rėmėjų frontas formuojasi arba jau egzistuoja šiose šalyse, ką daro jų vyriausybės ir kokį vaidmenį jos gali vaidinti koalicijoje prieš ILIV.

Egipto pozicija

Egipto pozicija kovoje su ILIV yra stipri, bet kartu ir kontroversiška. Egipto prezidentas ir buvęs ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Abdelas Fattahas el Sissi griežtai pasisako prieš ILIV, o Egipto ir JAV karinio bendradarbiavimo kovoje su ILIV detalės buvo aptartos per dvišalius susitikimus šių metų rugsėjį. „Egiptas yra kovos su terorizmu priešakyje, ypač su ekstremistų grupėmis Sinajaus pusiasalyje“, – teigė JAV Valstybės sekretorius Johnas Kerry spaudos konferencijoje per turą po Artimuosius Rytus, skirtą formuoti koaliciją prieš ILIV. Egipto užsienio reikalų ministras Samehas Shoukry tai komentavo teigdamas, kad nėra skirtumo tarp terorizmo Egipte ir už jo ribų, tad šalies vyriausybė kovos su abiem jo atmainom. Jis aiškino, kad regioninės grupuotės ir grupuotės, turinčios platesnį palaikymą, yra vedamos tos pačios ideologijos, tad užkirsti kelią reikia visoms.

Šių metų spalio pabaigoje per vizitą Londone S. Shoukry akcentavo glaudesnio bendradarbiavimo svarbą kovojant su islamistais ne tik Irake ir Sirijoje, bet ir Šiaurės Afrikoje, primindamas, kad „Musulmonų brolijos“ ideologija turi tas pačias šaknis kaip ir ILIV. Čia ir glūdi minėtoji kontroversija: šalies vyriausybei su prezidentu A. F. el Sissi priešakyje tapatinti „Musulmonų broliją“ su ILIV yra politiškai palanku, tačiau tai nėra tikslu. Kitokios šaknys, tikslai ir politinės priemonės šiems tikslams pasiekti yra itin svarbūs aspektai, kuriais „Musulmonų brolija“ skiriasi nuo ILIV. Automatiškas bet kokios politinio islamo formos tapatinimas su ILIV yra tiesiog klaidinga nuostata.

El Sissi vyriausybė, kariniu perversmu pakeitusi pirmąjį demokratiškai išrinktą Egipto prezidentą ir „Musulmonų brolijos“ narį Muhamedą Mursį, pati yra kaltinama bet kokios opozicijos triuškinimu. „Musulmonų brolija“ buvo uždrausta praėjusių metų rugsėjį, vėliau paskelbta teroristine organizacija, o šį rugpjūtį nelegaliu paskelbtas ir jos politinis sparnas – partija „Laisvė ir teisingumas“. „Musulmonų brolijai“ ne tik buvo uždrausta dalyvauti politiniame šalies gyvenime: šią vasarą šalis paskelbė masinį mirties nuosprendį daugiau kaip 180 jos narių. Kalinami opozicijos (ne tik „Musulmonų brolijos“) atstovai, apribota spaudos laisvė, draudimas rengti protestus ir kiti antidemokratiški įstatymai netrukdo JAV laikyti Egiptą vienu iš sąjungininkų kovoje su ILIV. Žinant apie JAV teiktą paramą buvusiam Egipto diktatoriui bei diktatūroms dešimtyse kitų šalių, nekelia nuostabos ir tai, kad JAV Egipto norą bendradarbiauti vertina palankiai.

Sumaištis Libijoje

Situacija Libijoje, palyginti su Egiptu, yra daug sudėtingesnė. Po daugiau nei keturis dešimtmečius šalį valdžiusio Muammaro Gaddafio nuvertimo 2011-aisiais Libija pasinėrė į chaosą ir dabar jau vadinama žlugusia valstybe (failed state): neveiklios valdžios institucijos, menkas, o vietomis neegzistuojantis socialinių paslaugų teikimas ir tarpusavyje kovojančios grupuotės sudaro palankią dirvą ekstremalioms ideologijoms plisti.

Trumpai nusakyti pagrindinių grupuočių kovas Libijoje itin sunku. Liberalia ir antiislamistine grupuote vadinta „Zintan“ yra Libijos nacionalinių pajėgų pusėje ir iki šių metų rugpjūčio buvo užėmusi Tripolio oro uostą, kurį tada „atkovojo“ islamistinė grupuotė „Mistara“. Virš kitų grupių ir jų sąjungų iškyla „Ansar al-Sharia“ pajėgos, siejamos su ataka prieš JAV konsulatą Bengazyje. Ši teroristinė grupuotė, kaip sako jos pavadinimas, nori Libijoje įvesti teisinę šariato sistemą ir kovoja su vyriausybės pajėgomis. Šiais metais pasigirdo kalbų, kad „Ansar al-Sharia“ kovoti su vyriausybinėmis pajėgomis kvietė kovotojus, tuo metu kovojusius Sirijoje ir pačios ILIV gretose. Spalio pradžioje internete išplatintoje vaizdo medžiagoje tariamai matyti „Ansar al-Sharia“ grupės nariai, mašinų parade iškėlę ILIV vėliavą, tačiau viena Ispanijos naujienų agentūrų teigia, kad ten būta kitos grupuotės, nutraukusios ryšius su „Ansar al-Sharia“, narių.

Didėjantis skaičius Libijos grupuočių, prisiekiančių ištikimybę ILIV, yra viena didžiulė problema. Ir nors žlugus bet kurios musulmoniškos valstybės vyriausybei parama ILIV nėra automatiškai garantuojama, politiškai nestabilioje šalyje ekstremizmo apraiškų galima išvysti daug lengviau nei stabilioje. Ir kol tokios grupuotės kaip „Ansar al-Sharia“ teikia socialines paslaugas (valo gatves, reguliuoja eismą – t. y. kai kuriais aspektais pakeičia valstybės teikiamas paslaugas), jos gali sulaukti vietinių gyventojų paramos.

Vis dėlto ILIV plitimo į Šiaurės Afriką scenarijus iškelia ir kitą problemą: ar gali – ir kiek – Vakarų ir arabų šalių koalicijos kovai su ILIV padėti pati Libijos vyriausybė, neseniai dėl besitęsiančių kovų buvusi priversta perkelti sostinę iš Tripolio į Tubruko miestą? Menkai veiksni Libijos vyriausybė jau tariasi su JAV dėl karinės pagalbos, kurią jai teikti taip pat pasisiūlė ir Egipto vadovas A. F. el Sisi. Kovoti su ILIV Libijoje, skirtingai nei Egipte, sunkiau dėl šalies susiskaldymo ir silpnų nacionalinių pajėgų, ir tai ateityje gali reikšti dar ir kitą fenomeną: JAV ir koalicijos paramą kitoms abejotinoms grupuotėms, pasisakančioms prieš ILIV.

Keistas tunelis, silpna šviesa

Situacijos Šiaurės Afrikoje apžvalga, aptariant padėtį vien Egipte ir Libijoje, atskleidžia visą spektrą galimų ILIV sąjungininkų ir tik keletą galimų partnerių kovoje su ILIV. Egiptas, dėl politinių priežasčių sutapatinęs „Musulmonų broliją“ su ILIV, gali pasirodyti stipriu, tačiau autoritarišku koalicijos nariu, o visiškai suskilusi Libija su silpnomis nacionalinėmis pajėgomis atrodo kaip palankesnė vieta ILIV kovotojams ruošti, o ne prieš juos kautis. Vargu ar šalies politines problemas padės išspręsti ir JAV karinė pagalba. Kol tokios grupuotės kaip „Ansar al-Sharia“ teiks žmonėms daugiau nei šalies vyriausybė, jos gali tikėtis bent jau dalinės vietinių gyventojų paramos.

Visą su ILIV susijusią sumaištį puikiai nusako Williamo R. Polko, teisininko, buvusio JAV diplomato ir užsienio reikalų eksperto, pasisakymas: „Sirijoje mes ginkluojame, treniruojame ir finansuojame iš esmės tuos pačius žmones, kuriuos nori pakarti Egipto režimas ir kuriuos norime bombarduoti Irake. Irake tuoj pradėsime remti režimą, kurį patys čia sukūrėme ir kuris yra artimas Sirijos bei Irano, t. y. tų režimų, kuriuos jau ne vienus metus norime nuversti, sąjungininkas. O dėl Irano, tai atrodo, kad greit pakeisime savo politiką, skirtą jo režimui sužlugdyti, ir tuoj kreipsimės į jį pagalbos kovai su ekstremistais.“ Deja, šitokios painiavos, o ne šviesos tunelio gale, galima tikėtis ir iš Šiaurės Afrikos.