Ekspertas: Lietuva įtraukta į Rusijos propagandos „Džumandži“

Rusijos propaganda veikia animacinio filmo „Džumandži“ principu, kai, žaidimui prasidėjus, pasitraukti nebegali, turi žaisti iki galo. Lietuva jau įsitraukusi į šitą žaidimą, teigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas prof. Gintautas Mažeikis.

„Žaidimas jau yra pradėtas ir prieš Lietuvą, kai žaidimas yra pradėtas, nežaisti negalima. Čia yra „Džumandži“, jei jau pradėjai žaisti, išeiti iš to žaidimo nebegalima, turi žaisti iki pabaigos. Lietuva – jau įsitraukusi į šitą žaidimą ir nežaisti, apsimetinėti negalima“, – sakė G. Mažeikis per Seime trečiadienį surengtą konferenciją „Nacionalinis saugumas, demokratija ir žiniasklaida. Karai dėl protų“.

Profesorius nesižarstė lengvos pergalės pažadais. „Rusijos propagandinė mašina yra linkusi kas du tris mėnesius gerokai atsinaujinti ir labai sparčiai vystosi kartu su įvairiausiomis technologijomis. Aš neįsivaizduoju, kurios šalys ir kaip gali efektyviai atsispirti tokiam puolimui“, – sakė G. Mažeikis.

Mokslininkas apžvelgė visą spektrą priemonių, kuriomis siekiama „formuoti autonomiškai veikiantį ideologinį subjektą, formuoti jo emocinį intelektą, įpročius, veiksmus“.

„Gera propaganda siekia to, kad būtų žmogus įtikintas taip, kad, kai nerodys televizorius ir bus išjungtas internetas, gatvėje arba viešojoje erdvėje jis elgtųsi taip, kaip reikalauja propagandos taisyklės, nepriklausomai nuo to, kad to įtikinėjimo ilgą laiką nebus. Tam tikslui ne visados reikia meluoti, arba tas melas nėra apčiuopiamas, kitaip tariant, propagandos laukas yra žymiai platesnis“, –sakė G. Mažeikis.

Profesorius atkreipia dėmesį, kad pats įtikinėjimas yra itin meniškas, todėl susijęs su kultūros reiškiniais, jis siekia įkvėpti, motyvuoti, apklausti žmogų. Nebėra naudojama Antrojo pasaulinio karo metais paplitusi schema, kai yra institucija, kuri vienpusiai bando įtikinti žmones ir paversti juos ideologijos subjektais, o yra siekiama veikti mūsų tarpusavio bendravimo procesą, abipusius ryšius.

Mokslininkas savo kalboje išskyrė humanitarines ir socialines propagandos technologijas, kuriose Rusija, pasak profesoriaus, per penkerius metus stipriai pasistūmėjo į priekį kurdama įvairius humanitarinius nemirtinus ir socialinius nemirtinus ginklus.

G. Mažeikis įspėja, kad nederėtų termino „humanitarinis“ painioti su žodžiu „humaniškas“. Propagandos srityje, kai yra vartojamas šis terminas, – nemanoma, kad reikia būti humaniškais, žmoniškais ir mylinčiais kitus asmenis, o turima omenyje, kad reikia leisti istorijos vadovėlius, kino filmus, publikuoti patrauklias istorijas, plėtoti naujas komunikacijas.

„Ypatingą vaidmenį vaidina santykiai su istorija, paverčiant ją populiariąja kultūra, pavyzdžiui, kurti naują vieningą Rusijos istoriją ir ją tuoj pat paversti populiariąja kultūra, kas yra patrauklu vartotojams, ir taip juos pripratinti, kad tas naujas, patrauklus produktas bus pateiktas kiekvieną dieną. Tada vartotojas pripranta prie grįžtamojo proceso ir laukia naujo produkto“, – aiškino G. Mažeikis.

Kaip aiškino profesorius, socialinio lauko srityje naudojamos technologijos, kurios trauko socialinius ryšius ir kuria socialines grupes ir organizacijas.

„Tai gali pasireikšti ne tik per tautines mažumas, bet Lietuvoje efektyvesnis būdas būtų veikti kuriant įvairias pilietines organizacijas, kurios keistų egzistuojančią institucinę visuomenės struktūrą“, – sakė G. Mažeikis.

Mažiausiai dėmesio mokslininkas buvo linkęs skirti politinėms technologijoms.

„Ne todėl, kad jos mažiau taikomos, o tik todėl, kad jos yra senos, ir jokių ypatingų inovacijų šioje sferoje nėra. Nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Dviejų Respublikų sąjungos laikų (buvo įprasta – ELTA) papirkinėti politinius veikėjus, organizacijas tiesioginiu arba netiesioginiu būdu ir tokiu būdu kištis į vidaus valstybės gyvenimo reikalus. Turint minty, kad Lietuvoje šie papirkinėjimai vykdomi iš Rusijos pusės, turi bent 500–600 metų istoriją, kažkokių ypatingų naujovių toje vietoje sulaukti sunku“, – sakė G. Mažeikis.

Mokslininkas pastebėjo, kad rusai išmoko derinti propagandą su kariniais, ekonominiais, teritoriniais veiksmais.

„Matyti, kad visados dirba tarpdisciplininės komandos, kurios sugeba puikiai tarpusavyje koordinuoti veiksmus, ką sunku buvo įsivaizduoti, pavyzdžiui, Čečėnijos karo metu“, – teigė G. Mažeikis.

Apžvelgdamas propagandinių ginklų arsenalą, daug dėmesio profesorius skyrė inscenizuotiems įvykiams, kai yra specialiai sukuriamas įvykis, po to jis yra nufilmuojamas, ir jį paneigti tampa ypač sunku.

Tarp inscenizacijos pavyzdžių mokslininkas įvardijo vėliavų pakeitimą Ukrainoje, kai nuplėšiama viena vėliava, pakabinama kita. „Visi žurnalistai žino, kur reikia važiuoti, tai yra ten, kur kabo vėliavos, ten ir bus įvykis. Kita situacija – vartų išvertimas. Vartai verčiami, vėliavos plėšomos, įkaitais paimami žmonės, kas valandą (kad būtų patenkintas informacijos poreikis – ELTA)“, – sakė G. Mažeikis.

Panašų pavyzdį mokslininkas įvardijo ir organizuojant mitingus: iš pradžių grupės raginamos išeiti į mitingus, o po to tie žmonės, kurie organizuoja mitingus, pradeda suprasti, kad svarbiausia yra nufilmuoti renginį, o pats filmavimo efektas priklauso nuo to, kaip grupės save išviešina.

„Paprastai, kai taikomos naujosios technologijos, tokio dalyko, kaip kontrpropaganda, nebereikia, nes ji niekada nespėja su šita propaganda. Vienintelis būdas tokiu atveju, kaip pastebi ukrainiečiai, daryti tokį pat masyvų puolimą, organizuoti naudojant panašias technologijas arba išrandant kitas“, – sakė G. Mažeikis.

Analizuodamas įvykius Ukrainoje, mokslininkas išskyrė tris skirtingas situacijas: Euromaidano, Krymo ir Donecko.

„Euromaidanas buvo visokeriopai laiminti situacija prieš Rusijos propagandą. Mes matėme aikštės demokratijos efektą, buvo toks stiprus emocinis ir kiti savęs motyvavimo veiksmai, kada Kiseliovo kompanija niekaip negalėjo vytis“, – teigė G. Mažeikis.

Tuo tarpu Krymo atveju, pasak profesoriaus, didžiąja dalimi dominavo Rusijos propaganda, „tik pabaigoje dėl tarptautinio solidarumo pavyko ją šiek tiek riboti“.

„Ten buvo išbandytos visos naujausios technologijos. Buvo aptiktas toks dalykas, kad reikia naudotis kiek galima daugiau politinės mitologijos ir atminties politika. Išnaudota nostalgija dėl pionierių stovyklos, atkurta mitologija apie legendinį Sevastopolį“, – sakė G. Mažeikis.

Donecko ir Odesos atveju, pasak mokslininko, propaganda nukreipta kelti pilietinį karą.

„Norint suprasti, kas dedasi tuose kraštuose, reikia imti rimtas analitines pilietinių karų studijas ir pažiūrėti, kaip pilietiniai karai yra organizuojami. Pilietinio karo pagrindas yra sutraukyti esamus horizontalius ryšius, kas labai svarbu tarp ukrainiečių ir rusų, – pirmiausiai kreipti į tuos regionus, kur didelė socialinė nelygybė, nepasitikėjimas vietos autoritetais arba, atvirkščiai, naudotis tų autoritetų finansais. Tas vietas, kur yra parako statinė, reikia suaudrinti ir sukurti deglą. Deglas – tai aukos, provokacija, milžiniška ir labai intensyvi informacinė ataka“, – sakė G. Mažeikis.

Kaip pažymėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Artūras Paulauskas, įvykių Ukrainos kontekste ir Lietuvoje pradėta realiau suvokti, kokį realų pavojų kelia Rusijos imperinė politika.

„Mus įspėja, kad propagandos ir komunikacijos bus dar daugiau. Apie tai kalba mūsų žvalgybos tarnybos. Valstybės saugumo departamentas pažymi, kad 2014 metais Lietuva susidurs su dar intensyvesnėmis informacinėmis ir propagandos atakomis. Prasimanyti kaltinimai, dezinformacija gali skambėti ne tik iš Rusijai palankių viešosios nuomonės formuotojų bei įtakos grupių, bet ir iš aukštų tos šalies politikų, pareigūnų diplomatų. Dar intensyviau bus platinama prieš NATO ir ES nukreipta propaganda“, – sakė A. Paulauskas.

Kaip teigė NSGK pirmininkas, prieš Lietuvą nukreiptą Rusijos informacinę bei ideologinę politiką vykdo Rusijos Prezidento administracija, Vyriausybė, valstybinės arba jos remiamos informacinės agentūros bei žiniasklaidos priemonės, akademiniai centrai, nevyriausybinės informacinės, saugumo ir žvalgybos tarnybos, atskiri žurnalistai, politologai, istorikai, viešųjų ryšių specialistai.

„Svarbiausia institucija, taikančia Rusijos minkštosios galios priemones, išlieka „Rossotrudničestvo", kuri kartu yra ir finansiniu tiltu įvairiems prieš mus nukreiptiems projektams“, – sakė A. Paulauskas.

Kaip vieną ryškesnių informacinių atakų pavyzdžių NSGK pirmininkas įvardijo „Pervyj Baltiskij kanal“ laidą „Žmogus ir įstatymas“, „kai buvo menkinama mūsų valstybė, Sausio 13-osios įvykiai. „Sureagavome, buvo taikomi šios laidos ribojimai“, – sakė A. Paulauskas.

Pasak parlamentaro, Rusijos televizijos kanalo transliuotojai sulaukė Lietuvos reakcijos į skleidžiamą dezinformaciją.

„Lietuvoje buvo ribojamas atskirų rusiškų kanalų transliavimas, tačiau Rusijos TV kanalai bei „Pervyj Baltiskij“, RTR Planeta bei NTV Mir Lithuania nėra registruoti Lietuvoje, todėl transliacijų apribojimai buvo nukreipiami į paslaugų teikėjus Lietuvoje – kabelinės televizijos operatorius“, – sakė A. Paulauskas.

NSGK pirmininkas pažymėjo, kad iš viso Lietuvoje žiūrima apie 30 rusiškų kanalų, jų auditorija siekia apie 14 proc.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. Kęstutis Girnius yra kategoriškas žodžio laisvės šalininkas ir nepritaria TV programų ribojimams normaliomis sąlygomis.

„Žodžio laisvę galima riboti, kai smurtas yra tiesiogiai skatinamas ar yra reali galimybė, kad kraštutinės nuomonės reiškimas sukels smurtą“, – įsitikinęs K. Girnius.

Politologas atkreipia dėmesį, kad, siekiant nutraukti arba apriboti Rusijos laidų retransliavimą, teigiama, kad jos kursto karą ir neapykantą.

„Galima aiškinti, kad pačioje Ukrainoje tokių laidų neturėtų būti, nors jos kol kas nėra veiksmingos. Latvijoje jos iš dalies draudžiamos, bet ten visiškai kitokia demografinė padėtis, rusakalbiai sudaro daugiau nei 40 proc. gyventojų, ir vietos rusai bruzda. Norint drausti laidas Lietuvoje, reikia klausti, ar tos laidos tikrai kursto karą ir neapykantą. Nepakanka manyti, kad jos gali turėti tokį poveikį, reikia turėti konkrečių duomenų, o ne tik spėlioti“, – sakė K. Girnius.

Politologo vertinimu, normaliomis aplinkybėmis kiekvienas žmogus turi spręsti, ką jis žiūri, mato, galvoja.

Eltos inf.