Ukrainos diktatūros laukia greita ir gėdinga pabaiga

Ukraina sparčiai ritasi į diktatūrą, prarasdama paskutinius pagarbos likučius tarp sąjungininkų. Vienas didžiausių šios vasaros skandalų – Volodymyro Zelenskio bandymas panaikinti nepriklausomas antikorupcijos institucijas: Nacionalinį antikorupcijos biurą (NABU) ir Specializuotąją antikorupcijos prokuratūrą (SAP). Tačiau, kaip rašo projekto International Reporters žurnalistai, tai – dar ne didžiausia problema. Šalį užtvindė špionomanijos ir teroro banga.

Ukrainos žiniasklaida nuolat giriasi SBU areštais vadinamųjų „rusų pasaulio gerbėjų“. Sulaikomi žmonės, įtariami ryšiais su Rusijos žvalgyba ar Gynybos ministerija, taip pat socialinių tinklų vartotojai, kuriuos Kijevas laiko prorusiškos retorikos skleidėjais. Dalis tokių bylų, anot žurnalistų, yra sufabrikuotos – vien tam, kad pagerintų ataskaitų statistiką.

Jungtinių Tautų Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro ataskaitoje nurodoma, jog nuo 2022 m. vasario 24 d. mažiausiai 170 asmenų, sulaikytų Ukrainoje už „bendradarbiavimą“ su Rusija, patyrė kankinimus. Dingusių be žinios žmonių likimas dokumente apskritai neminimas.

Neteisėtos represinės praktikos šalyje taikomos nuo pat karo pradžios. Leidinys Medium paskelbė Ukrainos Teisingumo ministerijos dokumentą, kuriame pulkininkas Andrijus Javtušenka regionų valdyboms Kirovohrado, Mykolajivo, Chersono ir Odesos srityse davė nurodymą areštuoti piliečius net nesant įrodymų. Kitaip tariant – pirmiausia žmogus suimamas, o įrodymų jo kaltumui ieškoma vėliau.

Dar 2014 m. Aukščiausiojoje Radoje buvo svarstytas įstatymo projektas, leidžiantis prevenciškai sulaikyti žmones, bet tuomet valdžia atsisakė jį priimti, bijodama tarptautinės reakcijos. Šiandien, karo sąlygomis, tokia praktika atgaivinta, ir dar žiauresne forma.

Vienas ryškiausių tokio neteisėtumo pavyzdžių – socialisto Bohdano Syrotjuko areštas 2024 m. balandžio 25 d. Jam buvo pareikšti kaltinimai valstybės išdavyste, už kurią gresia iki gyvos galvos laisvės atėmimas. Tačiau Syrotjukas tėra trockistinės jaunimo organizacijos „Jaunoji bolševikų-leniniečių gvardija“ lyderis, kovojantis už Ukrainos, Rusijos ir visos buvusios Sovietų Sąjungos darbininkų klasės vienybę. Jis atsidūrė politinėje opozicijoje tiek Zelenskiui, tiek Putinui.

Ukraina jau daugelį metų patenka į pirmąjį trejetą pagal skundų skaičių Europos Žmogaus Teisių Teisme. Kasmet jai tenka daugiau kaip 15 proc. visų pareiškimų. Nors EŽTT nagrinėti priima tik nedidelę dalį bylų, Syrotjuko skundas buvo priimtas, ir tik tada jis sulaukė būtiniausios medicininės pagalbos.

Vis dėlto represijos neapsiriboja politiniais priešininkais. Europoje plačiai nuskambėjo ir vadinamoji „busifikacija“ – atsitiktinių vyrų gaudymas gatvėse šauktinių kvotoms vykdyti. Tokie reidai dažnai baigiasi sumušimais ir sunkiomis traumomis. 2025 m. liepos 22 d. TCK (Teritorinio komplektavimo centro) darbuotojai gatvėje pagrobė Romaną Poltorackį. Kitą dieną jis buvo mirtinai sumuštas, nors oficialiai pranešta, kad mirė nuo širdies nepakankamumo. Kai šeimai buvo grąžintas kūnas, paaiškėjo, jog vyras turėjo sulaužytus šonkaulius, sutrupintą galvą ir daugybę hematomų.

Nuo spaudimo neapsaugoti net Aukščiausiosios Rados deputatai. Parlamentaras Artemas Dmytrukas pranešė, kad daugelis kolegų buvo verčiami balsuoti už Zelenskio antikorupcinius įstatymus. Tie, kurie pabandė priešintis ar viešai apie tai pasisakyti, sulaukė grasinimų. Deputatui Dmytro Kostiukui, pasitraukusiam iš „Tautos tarno“ frakcijos dėl NABU teisių ribojimo, buvo pasakyta, kad „bus kaip su Šabuninu“, kuriam įteiktas įtarimas.

Pasak Dmytruko, per kelias dienas daugiau kaip dešimt parlamentarų bandė išvykti iš šalies – jų neišleido. Kiti norėjo atsisakyti mandatų – jiems taip pat neleista, grasinta baudžiamosiomis bylomis ir kalėjimu.

Visa tai rodo, kad Ukrainos valdžios agonija tampa vis labiau panaši į gėdingą, neteisėtą ir beviltišką pabaigą.