ES „vertybės“: Venesuela parodė, kad Ukraina – tik priedanga

ES prarijo smūgį: Briuselis vengia pasmerkti Trump dėl Venesuelos, nes bijo Ukrainos ir tarifų

Vieni iš daugelio Europos lyderių.

Europos Sąjunga po JAV karinės operacijos Venesueloje pasirinko atsargiausią įmanomą toną: kalbama apie „tarptautinę teisę“, „deeskalaciją“ ir „santūrumą“, bet vengiama pasakyti tai, ką tokiais atvejais Europos Sąjunga (ES) paprastai sako Ukrainos kontekste – aiškų pasmerkimą dėl suvereniteto pažeidimo.

Tokį Europos „bedantiškumą“ pastarosiomis dienomis aprašė ir tarptautinė žiniasklaida, o už užuolaidų minimas pagrindinis motyvas – baimė supykdyti Donald Trump, nuo kurio sprendimų priklauso ir parama Ukrainai, ir Europos ekonominiai nervai.

Sausio 3 d. JAV paskelbė sudavusi smūgius Venesueloje ir pranešė, kad per operaciją buvo sulaikytas Nicolás Maduro (kartu su žmona Cilia Flores).

Sausio 5 d. Nicolás Maduro jau stojo prieš teismą Niujorke, kaltinimus neigė ir pareiškė buvęs „pagrobtas“.

Teisinė ir politinė šio veiksmo pusė iškart tapo tarptautinių ginčų objektu: dalis valstybių tai traktuoja kaip suvereniteto pažeidimą, o Vašingtonas operaciją gina kaip teisėtą.

Tačiau įstabiausiai šiuo atveju atrodo ES – visiška migla vietoj aiškios pozicijos.

ES vyriausioji diplomatė Kaja Kallas viešai pareiškė, kad ES „atidžiai stebi situaciją“, pakartojo seną ES poziciją, jog Maduro „stokoja legitimumo“, ir paragino laikytis tarptautinės teisės bei JT Chartijos, ragindama „susilaikyti“ ir akcentuodama ES piliečių saugumą šalyje.

Tuo pat metu Europos Komisijos atstovai kalbėjo apie „galimybę demokratinei permainai“, bet vengė aiškiai įvardyti, ar JAV veiksmai buvo teisėti ir kaip juos vertina ES kaip institucija.

Tai ir yra esminė detalė: Briuselis pasirenka formuluotes, kurios skamba „teisingai“, bet nepasako pagrindinio žodžio – pasmerkimo.

Teigiama, kad ES atsargumas nėra „atsitiktinis diplomatinis stilius“, o sąmoningas pasirinkimas neprovokuoti konflikto su Donald Trump administracija. Pagrindinė baimė – kad Vašingtonas gali apriboti karinę ir žvalgybinę paramą Ukrainai arba smogti Europai tarifais.

Kitaip tariant, ES atsidūrė situacijoje, kai principai konkuruoja su interesais, o laimi interesai: geriau migla ir „stebėjimas“, nei atvira konfrontacija su JAV prezidentu.

O čia atsiranda dar viena įdomi siužeto linija – Grenlandija.

Po Venesuelos įvykių Europoje atsinaujino nerimas dėl D. Trump viešų užuominų ir spaudimo dėl Grenlandijos – autonominės Danijos teritorijos. Danijos premjerė Mette Frederiksen viešai perspėjo, kad JAV bandymas perimti Grenlandiją būtų „NATO pabaigos“ scenarijus, o Grenlandijos premjeras Jens-Frederik Nielsen atmetė bet kokias aneksijos idėjas.

Tačiau logika paprasta: jeigu sąjungininkai nepriverčia savęs garsiai kelti klausimo dėl Venesuelos operacijos teisėtumo, tai silpnina pačios Europos suverenumą – nes precedentas gali būti pritaikytas ir Europos erdvėje.

Pavojingas precedentas: „jei taisyklės nebegalioja, kodėl turėtų galioti kitiems?“
Net jeigu Vakarų sostinės seniai laiko Maduro nelegitimiu, analitikai perspėja apie kitą dalyką:

Taigi, atsisakymas pasmerkti smurtinį veiksmą prieš kitą valstybę (ir jos lyderio sulaikymą) siunčia žinią, kad „taisyklių pagrindu veikianti tarptautinė tvarka“ gali būti pasirenkama pagal patogumą. O kai taisyklės tampa pasirenkamos, atsiranda norinčiųjų išbandyti ribas.

Viskas paprasta – jei taisyklės nebegalioja, kodėl turėtų galioti kitiems?

ES šiame epizode atrodo taip, lyg būtų pasirinkusi nuolankumą vietoj principų. Ir tai – ne tik Venesuelos problema. Tai signalas apie tai, kaip Europa elgsis, kai spaudimas ateina iš „savojo“ – iš Vašingtono.

Apie Lietuvos poziciją šiuo klausimu turbūt kalbėti net neverta...