Euras, atlyginimai ir kitos baimės

Lietuvos laukia svarbūs finansinės sferos pokyčiai. Jau greičiau nei po pusmečio nacionalinę valiutą litą turėtų pakeisti bendra europinė valiuta – euras. Taip mūsų šalis dar labiau integruosis į finansinę susivienijusios Europos sistemą. Tačiau kaip ir su bet kokiais didesniais pokyčiais, taip ir su šiuo įvykiu yra susiję ir nemažai baimių.

Lietuvos reakciją į artėjantį euro įvedimą galima susieti tiek su finansiniais, tiek su psichologiniais aspektais. Pradėkime nuo pastarųjų.

Tenka priminti, kad Lietuva paskutinė iš Baltijos šalių įsiveda eurą. Latvija tai padarė pernai, o tikra pirmūne šioje srityje tapo Estija: ji pakeitė nacionalinę valiutą bendra europine nuo 2011 metų sausio 1 dienos.

Čia tenka prisiminti, kad Lietuva turėjo galimybę tapti pirmąja euro zonos valstybe tarp trijų Baltijos šalių. Pritrūko tik vieno žingsnelio, kad euras būtų įvestas Lietuvoje nuo 2007 metų sausio 1 dienos. Tikriausiai daugelis dar prisimena, kad nesėkmės priežastimi tapo tai, jog 2006 metais, kai buvo svarstoma, leisti ar ne Lietuvai įsivesti eurą nuo 2007 metų, mūsų šalies infliacija 0,1 proc. viršijo maksimalų Mastrichto sutarties kriterijais nustatytą.

2006 metais tai buvo aiški nesėkmė, tačiau šiandien joje galima atrasti ir teigiamų bruožų. Vos po kelerių metų prasidėjo globali finansinė krizė, kuri stipriai smogė ir Europos Sąjungai. Krizėje atsidūrė ir vadinamoji euro zona – pirmiausia dėl jai priklausančių Pietų Europos valstybių negebėjimo susitvarkyti su savo finansinėmis problemomis ir menko supratimo, kas yra finansinė drausmė.

Galima prisiminti, kad globalios krizės metais buvo nemažai kalbama apie pavojų, iškilusį Europos valiutai. Daug kartų buvo pranašautas euro zonos žlugimas, kai kurių valstybių išstojimas iš jos, o gal ir priverstinis išmetimas (toks likimas buvo pranašautas Graikijai). Tačiau niūrios prognozės neišsipildė ir šiandien jau yra kiek primirštos.

Be tiesioginės finansinės, euras turi ir stiprią simbolinę reikšmę, kurios nesugebėjo sugadinti net sunkus krizės laikotarpis. Euras yra šalies finansinių laimėjimų pripažinimas, įrodymas, kad valstybė sugebėjo įgyvendinti griežtus reikalavimu ir yra pasirengusi prisijungti prie „elitinio klubo“ (neatsitiktinai 2006 metais Lietuvai nebuvo atleistas 0,1 proc. didesnis infliacijos rodiklis).

Kalbant apie tai, kodėl nereikėtų pernelyg sielotis, kad Lietuva paskutinė iš Baltijos šalių įsiveda eurą, verta paminėti, kad būti pirmam nors ir yra garbingas, tačiau dažniausiai sunkus iššūkis. Estija ir Latvija mus aplenkė, tačiau jų pavyzdys parodė, kad euro įvedimas tikrai neatneša katastrofiškų pasekmių, kuriomis mėgsta gąsdinti sąmokslo teorijų mėgėjai ir pigų populizmą praktikuojantys politikai. Manau, kad dėl sėkmingos mūsų artimiausių kaimynų patirties Lietuvai bus psichologiškai lengviau priimti eurą, jo įvedimą nelydi tiek baimių, kiek galėtų kilti kitokioje situacijoje. Tačiau visiškai atsikratyti jų vis dėlto neįmanoma.

Suprantama, didžiausios baimės, susijusios su euru įvedimu, liečia tokius kasdienius, bet žmonėms labai svarbius dalykus kaip kainos ir atlyginimai.

Valdžios atstovai aktyviai ramina visuomenę, teigdami, kad didesnio kainų šuolio laukti neverta. Dar šių metų pavasarį Briuselyje susitikęs su žurnalistais iš Lietuvos už finansinį programavimą ir biudžetą atsakingas eurokomisaras Algirdas Šemeta tikino, kad euro įvedimas nedaro pastebimo poveikio kainoms. Jo teigimu, atsižvelgiant į visų eurą įsivedusių šalių patirtį, apskaičiuojama, jog vienkartinis euro įvedimo poveikis kainoms neviršija 0,2–0,3 procento. „Nemanau, kad Lietuva yra kuo nors išskirtinė, kad šis poveikis būtų kitoks“, – kalbėjo A. Šemeta.

Tačiau išlieka atlyginimų klausimas, juolab kad Lietuvos žmonių uždarbis yra ne pats didžiausias Europoje. Čia galima pažiūrėti į statistiką ir ji tikrai nelabai džiugina (taip pat leidžia paaiškinti, kodėl į finansinius reikalus Lietuvos žmonės reaguoja skausmingiausiai).

Pagal šių metų duomenis, Lietuva yra tarp Europos Sąjungos valstybių, kuriose nustatyta mažiausia minimali alga. Mažesnę minimalią algą gauna tik Rumunijos ir Bulgarijos gyventojai. Pagal šį rodiklį Lietuvą lenkia ir kaimynės – tiek Latvija, tiek Estija. Tiesa, lenkia nedaug. Eurostato duomenimis, minimali alga Lietuvoje tesiekia 289,62 euro, o Latvijoje – 320 eurų, Estijoje – 355 eurus.

Kiti, ne už minimalią algą dirbantys Lietuvos gyventojai irgi negali džiaugtis didelėmis mėnesinėmis įplaukomis. Vidutinio uždarbio Europoje žemėlapis gana aiškiai parodo pasiskirstymą tarp įvairių valstybių (uždarbis žemėlapyje pateikiamas JAV doleriais). Čia galima pamatyti bendrą skirtumą, kuris išlieka tarp Vakarų ir Rytų Europos, nors nemaža dalis Rytų Europos šalių ir sėkmingai integravosi į Europos Sąjungą. Statistiniai duomenys rodo, kad net krizės stipriai paveiktose Pietų Europos valstybėse atlyginimai yra daug didesni nei Baltijos šalyse ar gana pavyzdingai su krize susitvarkiusioje Lenkijoje.

Mūsų šalies atsilikimą rodo ir kiti duomenys. Pagal Eurostato informaciją, vidutinė darbo valandos kaina Lietuvoje tesiekia 6,2 euro (panašiai kaip Latvijoje – 6,3 euro ir mažiau nei Estijoje – 9 eurai). Lyginant su Europos vidurkiu matyti, kad Lietuvoje darbo valanda kainuoja beveik keturis kartus mažiau nei vidutiniškai susivienijusioje Europoje.

Suprantama, kad esant tokiam bendram fonui sunku išlikti optimistu. Be to, tokia situacija nuspėjamai atveria kelią įvairaus pobūdžio apokaliptinėms nuotaikoms, o euras tampa priemone produkuoti naujas finansines baimes.

Tačiau euras Lietuvai greičiau yra galimybė nei pavojus. Euro Lietuvoje įvedimui skirtame tinklalapyje pateikiami tokie teigiami to aspektai (minimi čia apibendrintai):

· euro įvedimas padės Lietuvai plėsti prekybos ir finansinius ryšius;

· keliaujant į kitas euro zonos šalis Lietuvos gyventojai išvengs pinigų keitimo išlaidų;

· dalyvavimas euro zonoje užtikrins kainų stabilumą (mažą infliaciją);

· euras skatina didesnę konkurenciją bendroje ES rinkoje, todėl vartotojai galės pigiau įsigyti įvairių prekių ir paslaugų;

· mažesnės palūkanos skolinantis;

· valstybė privalės laikytis ES nustatytos finansinės drausmės.

Tai yra objektyvūs euro įvedimo naudos požymiai. Galima kritikuoti, kad jie galbūt gana abstraktūs, tačiau reikia suprasti, jog euro įvedimas savaime nėra panacėja nuo finansinių bėdų, bet, kita vertus, tai yra neabejotinas Lietuvos žingsnis į priekį. Tokių reikšmingų geopolitinių žingsnių mūsų šalis, ko gero, nėra dariusi nuo pat įstojimo į ES ir NATO 2004 metais. Atsižvelgiant į besitęsiančius globalizacijos procesus, euro įvedimas yra teigiamas pasirinkimas, kurio nereikėtų baimintis.

Belieka tikėtis, kad euras taps dar vienu stimulu, leisiančiu Lietuvai gerinti savo finansinę ir ekonominę padėtį (atsižvelgiant į pateiktus statistinius duomenis, galima teigti, kad šiandien ji nėra patenkinama). Norėtųsi tikėtis, kad po kelerių metų šia tema galėsime kalbėti kur kas optimistiškiau, o visos baimės, susijusios su euro įvedimu, bus jau pamirštos.