Filologiškai tamsuoliški pamąstymai apie bažnyčią

 Lietuvos Konstitucija – ne Bažnyčiai

Bažnyčia kišasi  ir daro įtaką politiniam gyvenimui: rimtai sunerimo progresyvios ideologijos misionieriai. Bažnyčia, žinoma, gali turėti savo nuomonę, bet ją viešai išsakyti – to jau per daug!  Juk ji atskirta nuo valstybės!

Moksliniais laipsniais pasidabinę, kitus tamsuoliais pravardžiuojantys šviesuoliai pamiršo, kad šis atskyrimas reiškia tik veiklos sferų atskyrimą. Bažnyčia nėra valdžios institucija, tačiau tai ne tik gražiai išpuoštas pastatas su kunigais, bet ir tikinčiųjų bendruomenė, t. y. žmonės. Bent kartą perskaitę Lietuvos Konstituciją nustebtų, kad valstybės pripažintos Bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises. Taigi, kaip visos piliečių organizacijos, turi teisę domėtis visais šalyje vykstančiais procesais, išsakyti savo nuomonę, teikti savo pasiūlymus, pastabas, burtis į taikius susirinkimus ir netgi rengti teisėtas protesto akcijas.

 Bažnyčia psichologiškai traumuoja

 Turi teisę, bet dažniausiai tyli, kaip ir dauguma Lietuvos piliečių. Prabyla tik tuomet, kai tylėti jau nebegali. Naujų misionierių vedlė „Misis Tolerancija“ M. A.  Pavilionienė piktinasi, kai nuomonę išreiškia ne tik bažnyčios atstovai, bet ir įvairios visuomeninės organizacijos, pavieniai asmenys, kurie tiesiog vardais kreipiasi į Seimo narius ir apeliuoja į jų sąžinę. Tokios atakos jai primena psichologinį smurtą. Pakantumo skleidėjai negali pakęsti, kai kiti galvoja kitaip. Tai juos traumuoja psichologiškai, juk išreikšdamas savo nuomonę oponentas apeliuoja į sąžinę, kritikuoja (ir dar viešoje vietoje), gėdina ir taip ignoruoja jų jausmus, užgauna savigarbą, sumažina trapų savęs vertinimą.

Receptas, kaip apsaugoti jautrią „toleranto“ sielą, yra. Religijos tekstus reikia pritaikyti šiuolaikiniam  gyvenimui, perrašyti taip, kad neužgautų pačių mažiausių. Seimo narė su bendražygiais dvasininkams paliktų sakyklą, „iš kurios teologiškai pasirengęs, filosofiškai išprusęs, puikus psichologas dvasininkas interpretuotų religijos tekstus, pritaikydamas juos šiuolaikiniam gyvenimui“. Bažnyčia turi nutilti arba peržiūrėti tūkstantmečius gyvavusias moralines normas. Dešimt Dievo įsakymų galėtų tapti dešimčia Dievo palinkėjimų, vėliau pamąstymų, o dar vėliau –  Dievo pajuokavimų.

Džiugina pažangos nešėjų nuomonė, kad Bažnyčia, kaip institucija, apskritai gali egzistuoti kaip, pavyzdžiui, nemokama psichologinė konsultacija. Galėtų netyčia užklydusį prašalaitį nuraminti pasakojimais apie moralinių normų laikinumą, mokslo pažangą ir visuomenės raidą, padėti atsikratyti sąžinės graužaties, beprasmio kaltės ir gėdos jausmo arba palaiminti dviejų  vyrų ar moterų, o gal net grupės žmonių teisę maloninti vienas kitą jiems priimtinu būdu. Bažnyčia galėtų perimti slaugos namų funkcijas ir pakeisti socialinius darbuotojus, žinoma, persikėlusi į tam pritaikytas patalpas.

 Ir tamsūs, ir išprusę tuo pačiu metu

 Nuolat daugumą Lietuvos piliečių kaltinę tamsumu, Europos Sąjungos (ES) pateptieji staiga išmąsto, kad visuomenė yra išprususi ir geba kritiškai vertinti religines dogmas. Tereikia įgyti aukštąjį išsilavinimą, apsidairyti po naujosios demokratijos valstybes ir abejonių nekils: naujoji ideologija yra gėris. Tiesa, prieš tai reikėtų perspėti, kad dairantis ne tam skirtose vietose, be apsaugos priemonių ir lubrikantų, pažangiausias tikėjimas gali apdovanoti įvairiomis sveikatos problemomis ir net ŽIV!

Jų nuomone, mūsų Bažnyčios tarnai taip pat gali pasimokyti užsienyje. Seimo narė M. A. Pavilionienė žino, kad yra puikių pavyzdžių, kai dvasininkija sutaria su vyriausybėmis,  tačiau tikriausiai turi omeny ne tuos atvejus, kai kunigai paklūsta valdžios spaudimui ir ima tuokti homoseksualus, bijodami būti apkaltinti diskriminacija, nenorėdami mokėti tūkstantinių baudų, arba tam, kad maldos namai nebūtų uždaryti.

 Balsus girdi ne visi

 Iš gilių išminties šaltinių ištrykšta „geniali“ mintis – „kiekvienas amžius kuria naują tam tikros tiesos ir moralinių vertybių supratimą“. Taigi moralines vertybes kuria Amžius, kaip Dievas, kaip Pasaulio protas pasako, kas moralu – kas ne, kas gera – kas bloga, kas vertinga, o kas neturi jokios vertės. Tereikia įsiklausyti ir išgirsti aiškius žodžius: „Bažnyčia – pažangos stabdis..., tradicinis gyvenimo būdas, šeima – atgyvena..., moralu viskas, kas suteikia pasitenkinimą...,  lytis – pasirinkimo reikalas...“ Bėda tik ta, kad Amžiaus balsą girdi ne visi – tik nedidelė saujelė naujųjų mesijų. Tarsi kryžių nešdami dvasinių prieštaravimų iškankintų homoseksualų kančias, apsiginklavę Baudžiamojo kodekso straipsniais dėl diskriminacijos, jie tikisi atversti tamsuolius į tikrąjį tikėjimą: ateiti į bažnyčias ir sakyklose skelbti pačių surašytą Šventąjį Raštą.

 Nėštumas – pagydoma liga

 Pažanga eina septynmyliais žingsniais į priekį. Dar neseniai galvojome, kad nėštumas – ne liga ir jo gydyti nereikia. Galvojome, kad susijungus dviem lytinėms ląstelėms užsimezga nauja gyvybė. Senoji Bažnyčia ir dabar įsikibusi laikosi šių pasenusių nuostatų. Deja, tai jau atsilikimas. Mažas gemalas yra lyg karpa, kurią, jei nori, gali pašalinti. Tik prieš tai reikia pasitarti: žinoma, ne su sąžine ar vyru, o su gydytoju ar vaistininku. Jeigu universitetai paklustų Bažnyčios reikalavimui iš studijų programų išbraukti aborto mokymo procedūras, ginekologas nesugebėtų suteikti reikalingos pagalbos ir liga taptų chroniška, moteris sirgtų dar ne vieną mėnesį ir tik po didelių gimdymo kančių pasveiktų. Ar tai  humaniška? „Tokie dalykai neturėtų vykti demokratinėje šalyje, valstybėje, kuri yra ES narė“, – patetiškai pareiškia liberalizmo žvaigždė, kad visi susigėstų ir suprastų, kokia garbė mažai, neturtingai, tamsiai Lietuvėlei priklausyti ES, kokia garbė stovėti šalia didžiųjų Europos valstybių ir kaip juokinga turėti savo nuomonę.

 Bažnyčia braunasi į intymų asmens gyvenimą

 Kai kurios loginės lygtys neišsprendžiamos net Aristoteliui. Pavyzdžiui, vieniems turėti savo nuomonę reiškia turėti savo nuomonę, kitiems – lįsti, kur nereikia. Kukliųjų užtarėja nuogąstauja, kad išsakydama savo pažiūras abortų, dirbtinio apvaisinimo, homoseksualizmo, lyčių klausimais „bažnyčia mėgina reguliuoti gyvenimą lovoje, žmogui nelieka nieko privataus ir intymaus“. O štai kiti, išsakydami savo pažiūras tais pačiais klausimais, bando šventą asmens teritoriją apsaugoti. Savo intymų gyvenimą labiausiai saugo ne tie, kurie vakare užsitraukia užuolaidas, išjungia šviesą ir užsirakina miegamajame, o margaspalves paklodes išdidžiai gatvėse nešantys aktyvistai.

 Tikslas pateisina priemones. Kai argumentų nėra, dar galima panaudoti seniai išbandytą triuką – oponentą tiesiog išplūsti: dvasininką pavadinti savimi patenkintu, buku neišprusėliu, nesąžiningu veidmainiu, gal net vaikų prievartautoju. Kas po viso to norės jo klausyti?

 Asmenybių visuomenė

 Nauja asmenybės teorija – genialus mokslo proveržis. Pagal ją, tikromis asmenybėmis galima vadinti tik tuos, kurie vadovaujasi savo išvedžiojimais, spjauna į pilkos daugumos sukurtą kultūrą, jei tai asmeniškai nenaudinga arba nemalonu. Jiems niekas neturi nurodinėti, kaip gyventi, tačiau primityvi dauguma turi jiems paklusti, pradėti mąstyti kaip jie, išmokti tolerancijos, t. y. vertinti tai, kas nevertinga, gerbti – kas negarbinga, aukštinti – kas žema, žavėtis tuo, kas bjauru, o svarbiausia – nutilti.

 „Religija yra labai reikšmingas veiksnys tiems, kurie nemoka savarankiškai mąstyti“, ji siekia paversti žmones dorovės vergais, o laisvos asmenybės siekia juos išlaisvinti nuo Dievo, moralės, tradicijų, vertybių – nuo visko, kas paverčia laukinę bandą žmonių bendruomene. Bažnyčioje žmonės klaupiasi prieš Dievą, o asmenybės – vieni prieš kitus. Jie laiko save dievais, turinčiais teisę spręsti, kam gyventi, o kam mirti. Naujus pateptuosius pažinti nesunku: jie skelbiasi esantys šviesos nešėjai, atstumtųjų užtarėjai, svieto lygintojai, garbina ydas ir girdi balsus. Amžiaus balsus.