G7 (ir vėl nepriimtas bendras pareiškimas)

Norint susigaudyti, kas vyksta, pirmiausia reikėtų nustoti sekti įvykius naujienų juostoje ir pradėti juos vertinti per kitą prizmę – kitaip lemta tapti paranojiku, kuriam Putinas jau yra „miręs“ ne mažiau kaip šešis kartus. O D. Trumpas ką tik pareiškė, kad tai vienintelis lyderis, galintis būti tarpininku tarp Izraelio ir Irano. Kodėl? Elementaru – kai šalys siekia viena kitą nušluoti nuo žemės paviršiaus, tarpininkauti gali tik tokia šalis, kuriai abi jos svarbios kaip žaidimo Artimuosiuose Rytuose dalyvės/partnerės ir kuri siekia jas išsaugoti. Todėl ir palaikomi tokie geri santykiai, leidžiantys jai, kaip autoritetingam tarpininkui, kalbėtis su abiem. Štai ir viskas.

Minutei įsivaizduokime, tarkim, kaip šioje situacijoje kalbėtųsi Lietuvos Budrys, jei jam būtų pavesta būti tarpininku/taikdariu tarp minėtų šalių. Aišku, tai visiška mistika, nes tokių beraščių diplomatijos šefų, manau, nėra niekur daugiau – nebent Ana ir Lena. Niekas jo niekada nekvies tokiu būti. Kartais pagalvoju – kam jam vargti ir kartoti tą patį vis kitose situacijose pačiam? Paleistų jo kalbos įrašą – ir tiek: nereikėtų nei išlaidų kelionėms, nei jo kostiumams (kuris vis tiek tuščias), nei dienpinigių, nei vietos prie stalo. Tiesa, prie stalo jo jau senokai niekas nebekviečia. O kam? Jei galima nuspręsti už jį ir be jo.

Gal kyla klausimas, kodėl Rusijai svarbios abi šios Artimųjų Rytų šalys? Dėl dviejų priežasčių: pirma – tai palaiko pusiausvyrą ir sąlyginę taiką šiame regione, nes arabai labai susiskaldę (į sunitus ir šiitus) ir vieni kitiems jaučia didelį priešiškumą. O grėsmė, kylanti iš Izraelio, juos verčia tai primiršti ir taikiai sugyventi prieš bendrą priešą, kas garantuoja stabilias naftos kainas pasaulinėse rinkose. Tai antra – kas Rusijai itin svarbu. Kai kas sakytų, kad Rusijai naudinga, kai naftos kainos kyla, todėl bet koks karas arabų kraštuose jai naudingas. Deja, ne. Rusijai naudingos stabilios, adekvačios išgavimo sąnaudoms atitinkančios naftos ir dujų kainos, užtikrinančios ekonomikos augimą. O sugebėjimas laviruoti tarp daugybės interesų – tai, kas ne mažiau svarbu – kelia tarptautinį prestižą. Ekonomika, diplomatija ir karinė galia yra glaudžiai susiję dalykai, ir reikia didelės išminties, proto bei gebėjimo teisingai komunikuoti, kad viską subalansuotum ir neprarastum autoriteto – kas paaiškėja tokiose kritinėse situacijose. E. Macronas, pabandęs sumenkinti Rusijos įtaką šioje srityje, buvo iškart nutildytas masinės žiniasklaidos.

Trumpam grįžkime į Kanadą, G7.

Ir vėl didžiųjų galingųjų ekonomikų susitikimas baigėsi nepriėmus jokio bendro pareiškimo – jį atsisakė pasirašyti JAV prezidentas. D. Trumpas išvyko iš susitikimo nepasibaigus oficialiai darbotvarkei, motyvuodamas tai skubiu svarbiu vyriausybiniu pasitarimu. Po jo teiginio, kad G7 prarado reikšmę po to, kai buvo pašalintas aštuntasis narys ir dėl to kilo karas Ukrainoje, jo išvykimas (net neatšaukus numatytų susitikimų kitai dienai) rodo, kad jis kaip niekas kitas supranta: ši „septyniukė“ dabar sudaro vos 40 % pasaulio ekonomikos ir tai jau nebe galingųjų susitikimas. Tiesa, buvo bandymų pakviesti į G7 Kiniją – kas iškart pakeistų jėgų santykį ir sudarytų 60 % pasaulio ekonomikos, buvo pasiūlymų ir Indijai, tačiau toliau reikalai šia linkme nepajudėjo. Matyt, tie pasiūlymai bei perspektyvos jiems nebuvo pakankamai viliojantys. Tai, kad nebuvo padarytas bendras pareiškimas, savaime reiškia bendros pozicijos nebuvimą.

Kai kurių šaltinių teigimu, susidariusią situaciją – įtampą ir dėmesio nukreipimą į galimą plataus masto karą Artimuosiuose Rytuose – Rusija ketina išnaudoti puolimui link pietų ir Padniestrės. Bus matyti, kiek jie buvo teisūs, bet kad įvykius Rytų Europoje nustelbia kiti, svarbesni kariniai veiksmai – tai akivaizdu. D. Trumpas įspėjo saugumo sumetimais palikti Iraną. Vien savų piliečių ir diplomatinių tarnybų darbuotojų evakuacija iš Teherano kelia nemažai rūpesčių, o verslo ir prekybinių ryšių trūkinėjimas reiškia didelius nuostolius. Jei per dvi savaites šis konfliktas nebus bent iš dalies taikiai sureguliuotas, dėl Persijos įlankos blokados ES laukia milžiniškas kainų šuolis. Matysime – gal E. Macronas patarpininkaus ir pasiųs savo taikdarius-legionierius į Izraelį?

Po įvykių Baltijos jūroje, šalia Estijos jūros šelfo, prezidento A. Kariso ištarta frazė, kad teks kalbėtis apie tai su Rusija, kelia nuostabą. Ar visgi tai reiškia sveiko proto likutį? Mažai tikėtina, kai už tų veiksmų įtartinai kyšo JK „ausys“. O jie turi visai kitų tikslų, pavyzdžiui, prekybinio Kinijos šiaurės kelio blokada. Tiesa, iš kur jie gaus pigių vartojimo prekių gyventojams – turbūt tik Dievas težino. ES ir JAV pagamintų prekių, kylant kainoms, europiečiai tiesiog neįpirks. Niekam ne paslaptis, kad kainų kilimas ir išmokų imigrantams sumažinimas ar visiškas panaikinimas sukels visuotinius maištus. Bet kaip su tuo tvarkysis infantilūs žmonės, vaidinantys prezidentus, kanclerius ar premjerus – turbūt net karo komisaras nežino. Gal kas girdėjote, ką jis apskritai ten veikia, išskyrus tai, kad už ES pinigus išleido Baltąją knygą, kurią paprastai parašo biurokratai?

Aj, tiesa – Uršulė sakė, kad kuria Europos armiją už 830 mlrd. Ar kas iš tikrųjų tiki, kad JAV leis jų technologijų pagrindu sukurti kitą armiją, kuri, pasikeitus situacijai, bet kada gali atsisukti ir prieš juos pačius? Juk NATO, kurio 80 % sudaro JAV, pirmiausia ir buvo sukurtas tam, kad Europos šalys nustotų kariauti viena su kita, o JAV būtų jų prievaizdu. Gal ne tokiu grėsmingu, bet pakankamai stipriu prievaizdu JAV ir išliks. Šiuolaikinei Europos Sąjungai savo armijos, kaip ir 800 mlrd., nelemta turėti.

D. Trumpo grasinimas patraukti karius galbūt palies Rytų Europą – žiūrint, kaip dėl to bus sutarta su Rusija – bet tikrai ne Vakarų.

Dar D. Šakalienė sakė (netikiu, kad ji pati tai sugalvojo), kad teks samdytis kariuomenę, jei Lietuvos merginos negaus šaukimo ir nepapildys karių gretų. Tiesa, vis dar nepasakė, ką jos turės ginti. Sprendžiant iš L. Kasčiūno „viešo žodinio viduriavimo“ (A. Kasparavičius), greičiausiai reiks ginti jį patį ir visus buvusius bei esamus vienos teisingos partijos vadukus ir jų anūkus.

Bet nuostata aiški ir vienareikšmiška: gimdyti nebereiks – nes kas gi gins „nusipelnusius gyventi“? Nepaisant to, kad Lietuvoje uždrausta mirties bausmė, mirties nuosprendį „nelojaliems“ priims ir vietoje įvykdys tų „nusipelnusių“ apginkluoti pakalikai – kitaip tariant, „Dievo vietininkai Žemėje“.

Apie tai, kokios perspektyvos numatytos Lietuvai pasaulyje po Amerikos – gal kitą kartą?

Emilija S.