Garsus Lietuvos propagandistas išbrauktas iš valstybės apdovanotųjų sąrašo

Š. Černiauskas (dešinėje) su kolegomis.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė gegužės 16 d., vadovaudamasi Konstitucija ir Valstybės apdovanojimų  įstatymu, pasirašė dekretą, kuriuo išbraukė Šarūną Černiauską iš valstybės apdovanotųjų sąrašo, jam pažeminus apdovanotojo vardą.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu Š. Černiauskas buvo apdovanotas 2018 m. vasario 15 d.

Š. Černiauskas kiek anksčiau buvo atleistas ir iš tik kokybiškos informacijos portalo 15min.lt.

Teigiama, kad propagandistas dirbo trečiosios šalies užsakymu atlygintinai atliko informacijos apie fizinius ir juridinius asmenis rinkimo ir analizės paslaugas, o ši veikla nebuvo susijusi su darbo funkcijomis, nebuvo atskleista darbdaviui, tokia veikla pažeidė žurnalisto etikos principus.

Pats propagandistas Š. Černiauskas visuomeniniuose tinkluose taip paaiškino susiklosčiusią situaciją:

„Laikas padėti tašką, kad viskas būtų aišku ir būtų galima judėti toliau. Taip, turėjau visa tai padaryti anksčiau – tiesiog trūko jėgų. Bet gana. Padariau klaidą ir už tą klaidą sumokėjau labai brangiai. Ir štai kaip viskas buvo.

Turėjau papildomą veiklą, pagal individualios veiklos pažymą, ir apie tai neinformavau darbovietės. Čia pirmas klaidos etapas. Tai būdavo pavieniai atvejai, po du-tris per metus. Su niekuo Lietuvoje nedirbau – tai buvo užsienio subjektai, kuriems reikėdavo, pvz., informacijos apie Lietuvos politinę ir ekonominę padėtį. O dabar – antras klaidos etapas.

Prieš kiek daugiau nei metus, mane kavos pakvietė senas draugas, kuriuo labai pasitikėjau ir kurio patarimai didele dalimi nulėmė, kad išėjau iš Delfi ir prieš ketverius metus perėjau į 15min. Jis paprašė paslaugos – parinkti šiek tiek informacijos. Paklausė, ar turiu tam individualią veiklą – patvirtinau. Ir prasidėjo. Tik netrukus po to sužinojau, kad tas draugas išėjo dirbti į Dariaus Gudelio kontorą.

Trečias klaidos etapas – turėjau čia pat suprasti, kad neturėčiau to imtis. Bet nesupratau, ir pats kaltas. Iš viso jiems padariau tris analizes, daugiausiai paremtas viešai prieinama informacija. Domino įvairūs vieši asmenys, jų turtas, sąsajos. Domino ir pora verslo įmonių.

Ketvirta klaidos dalis – pasitikėjau artimu draugu ir net nesusimąsčiau, kodėl jiems reikia tokių paprastų dalykų. Tai, ko manęs buvo prašoma, galėjo atlikti trečio kurso studentas. Neabejoju, kad visus pajėgumus tam turi pati D.Gudelio kontora. Paprastai tariant, turėjau suprasti, kad jiems mano paslaugų iš tikrųjų nereikia ir visa tai yra kaip minimum įtartina. Tai tikrai nebuvo kalnas pinigų – trys sąskaitos už bendrą sumą, šiek tiek viršijančią 2 tūkst. eurų. Tai buvo pirmas ir paskutinis atvejis, kai tokias paslaugas teikiau su viešaisiais ryšiais dirbančiai organizacijai. Ir ne, tai irgi nieko niekaip nepateisina.

Niekas manęs neprašė ir net nelaidė užuominų apie kažkokias paslaugas mano darbinėje veikloje. Beje, D.Gudelis yra vienintelis PR sektoriaus ryklys, su kuriuo nesu nė karto susitikęs. Visą šią veiklą nutraukiau pernai vasarą. Tam pačiam draugui, kuris mane į tai įvėlė, pasakiau, kad to nebedarysiu. Supratau, kad man to nereikia, ir supratau rizikas. Taip, smarkiai pavėluotai.

Peržengiau ribą ir savo žinias bei gebėjimus naudojau ne pagal paskirtį. Priežastis banali – skylės šeimos biudžete. Aišku, tai nėra pasiteisinimas ir reikėjo geriau imti bobutės paskolą.

Kaip jau minėjau, tie žmonės niekada nebandė paveikti mano darbo. Ir maniau, kad laiku baigiau tas nesąmones. Ką gi, ne. O dabar pereikim prie turbūt įdomiausios istorijos dalies.

Kai Tyrimų skyrių pasiekė informacija apie dažnus D.Gudelio vizitus pas premjerą, prie šios istorijos prisidėjau minimaliai. Visą darbą nudirbo Birutė ir Dovydas, ir ne kartą jiems sakiau, kad tai buvo turbūt stipriausia jų istorija per pastaruosius metus. Maždaug tuo metu tas pats draugas (pavardės nesakau, nes nežinau, kiek ir kame jis sąmoningai dalyvavo, o jeigu jis norės pasisakyti, padarys tai pats) man pranešė, kad D.Gudelis nori su manimi susitikti. Pasakiau ne – ir pasakiau, kad temą kuruoja Birutė ir Dovydas, tai tegul jis su jais ir kalbasi. Turbūt praleidau pro ausis užuominą, į kurią reikėjo atkreipti dėmesį.

Tada prasidėjo knygos apie premjerą reikalai. Detalių neatskleisiu, bet Dovydas su Birute aptiko naujų D.Gudelio pėdsakų ir dėl to kreipėsi į jį dėl interviu. Susitikimą jis ilgai nukėlinėjo, kol galų gale tai įvyko. Neoficialus pokalbis, ne interviu formatu. Ten Dovydas išgirdo tai, kas mums visiems pasirodė kaip elementarus šantažas. D.Gudelis, kaip Dovydas pasakojo, mėtė užuominas apie istorijos paviešinimą jam draugiškoje žiniasklaidoje, viską konstruojant taip, neva jo kontora nustojo man mokėti ir todėl ant jo užsiundžiau Tyrimų skyrių. Visi žinome, kad tai netiesa. Ir ne tik dėl to, kad pats visą tą veiklą nutraukiau pernai vasarą savo iniciatyva – todėl, kad nei Dovydas, nei Birutė niekada nėra gavę jokių mano nurodymų domėtis D.Gudeliu.

Klausimas pakeltas į 15min vadovybės lygmenį. Po kelių dienų svarstymo, sprendimas buvo priimtas toks, kokį išgirdote. Ir pats supratau, kad mano pasitraukimas būtų turbūt efektyviausia damage control priemonė. Nepaisant to, kad visos insinuacijos apie skyriaus siundymą yra nesąmonė, padariau klaidą ir per tą klaidą pažeidžiamas tapau ir pats, ir skyrius.

Padariau klaidą ir už ją sumokėjau didžiausią kainą, prarasdamas tai, ką kūriau ketverius metus ir laikiau savo svajonės išsipildymu. Aišku, skaudu dėl to, kaip visa tai įvyko. Kita vertus, tai man duoda progą visa tai aiškiai palikti sau už nugaros ir judėti toliau.

Tokių paslaugų teikimas – nesvarbu kam ir nesvarbu kieno prašymu – yra minų laukas. Net jei viską darai neįžvelgdamas jokios rizikos savo veiklai, bet kas bet kada gali būti panaudota prieš tave. Mano pavyzdį galima traukti į žurnalistikos vadovėlius, skyriuje „ko nedaryti“. Pats ketinu kiekvienai progai pasitaikius apie tai pasakoti naujos kartos žurnalistams ir kitiems kolegoms – geriau mokytis iš svetimų klaidų nei patirti tai savo kailiu.

Ir kolegoms, ir jums visiems esu skolingas didelį atsiprašymą. Žinau, kad visa tai atrodo prastai ir žinau, kad tikrai turėjau sau taikyti aukštesnius standartus.

Ką dabar galiu daryti? Na, galiu viską mesti arba įrodyti, kad vis dar turite pagrindą manimi pasitikėti. O tai įrodyti galiu tik vienu būdu – dirbdamas toliau ir išlipdamas iš šios duobės, kurios tikrai galėjo nebūti ir dėl kurios tikrai esu pats atsakingas. Taip, man ilgai bus klijuojamos etiketės ir šią istoriją prieš mane trauks visi, kam nepatinku ir nepatiksiu. Taip jau veikia mūsų sektorius ir nieko čia nepakeisi. Ir tik darbu galiu pasiekti, kad tos etiketės nepriliptų.

Taigi tik to ir prašau – stebėkit, skaitykit, žiūrėkit, kritikuokit ir darykitės išvadas pagal mano darbą. Galite smerkti – aš ne valdžia, kad kažką drausčiau. O iš savo pusės galiu užtikrinti tik vieną dalyką – kiek reikės, tiek dirbsiu, kad mano veikla nekeltų nė šešėlio abejonės.“