Ne grėsmė, bet „grėsmių“ sąraše: kaip veikia VSD reputacinio ženklinimo mechanizmas

Tęsinys, pradžia ČIA



Ankstesniame tekste buvo parodyta, kad po Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto Baigiamųjų išvadų Lietuvai Nr. CCPR/C/LTU/CO/4 Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitose paliktos pavardės ir pavadinimai neturėjo likti viešame „grėsmių nacionaliniam saugumui“ kontekste.

Tačiau problema dar gilesnė. Šie įrašai nebuvo tik archyviniai dokumentai. Jie virto viešo ženklinimo instrumentu, kuriuo vėliau naudojosi politikai, žiniasklaida ir įvairūs viešieji veikėjai.

VSD ataskaita tapo patogia nuoroda: nebereikia įrodinėti, nebereikia teismo, nebereikia konkretaus pažeidimo. Pakanka pasakyti – „minėtas VSD grėsmių vertinime“. Ir žmogus, organizacija ar žiniasklaidos priemonė jau pastatomi į įtarimų, nepasitikėjimo ir tariamos grėsmės lauką.

2016 m. TV3 paskelbė publikaciją pavadinimu „Žvalgybos rankose – ir Rusijos interesus atstovaujančių politikų pavardės“. Joje buvo kalbama apie VSD ir AOTD ataskaitoje minimus Lietuvos politikus, judėjimus ir interneto svetaines, o cituotas tuometinis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas aiškino, kad asmenys „neveltui“ atsidūrė šiame sąraše.

Toks pasakymas yra labai svarbus. Kai politikas viešai sako, kad žmonės „neveltui“ pateko į VSD ataskaitą, jis faktiškai priima ataskaitą kaip viešą reputacinį nuosprendį. Ne kaip diskutuotiną institucijos vertinimą, ne kaip analitinį dokumentą, o kaip ženklą, kad tie žmonės jau yra „kažkuo įtartini“.

Toje pačioje publikacijoje buvo cituojamas ir Arvydas Anušauskas. Jis kalbėjo, kad pavardės „pradeda kartotis“ ir kad metai iš metų jos išlieka tos pačios. Tai rodo, kad VSD ataskaitose minimos pavardės buvo naudojamos ne kaip vienkartinis informacinis kontekstas, bet kaip ilgalaikis politinis žymeklis.

LRT 2016 m. taip pat paskelbė tekstą apie VSD ataskaitą, pavadintą „VSD ataskaitoje – Rusijos interesų tinklas ir Lietuvos politikų pavardės“. Tokia antraštė pati savaime formuoja aiškų viešą įspūdį: jeigu esi minimas šiame kontekste, visuomenė tave mato ne kaip nuomonę turintį asmenį ar žiniasklaidos priemonę, o kaip tariamo „Rusijos interesų tinklo“ dalį.

Vėliau šis mechanizmas niekur nedingo. 2021 m. LRT tyrime, kurio bendraautorė buvo Indrė Makaraitytė, ekspertai.eu vėl buvo pristatytas per VSD grėsmių ataskaitos prizmę. Tekste rašyta, kad viešoji įstaiga valdo portalą ekspertai.eu, minimą VSD grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje kaip palankų Rusijai.

Tai yra labai konkretus pavyzdys, kaip veikia nepašalinta žala. Praėjus jau trejiems metams po JT Žmogaus teisių komiteto išvadų, senas VSD įrašas toliau naudojamas naujame LRT tekste kaip reputacinė etiketė.

2026 m. panašų mechanizmą panaudojo ir Dainius Žalimas. Kalbėdamas apie ekspertai.eu, jis rašė apie „sistemingai dezinformaciją skleidžiantį portalą“, minėtą VSD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime.

Ši citata ypač iškalbinga. VSD ataskaita čia pasitelkiama ne kaip archyvinis dokumentas, o kaip argumentas prieš konkretų portalą. Kitaip tariant, valstybės kadaise užklijuota etiketė vėliau tampa patogiu politiniu įrankiu.

Tą patį mechanizmą 2025 m. panaudojo ir Seimo narė Daiva Ulbinaitė. Atsisakydama dalyvauti ekspertai.eu bei apskritai Lietuviškos žiniasklaidos asociacijos kanalų laidose, ji nurodė VSD ir AOTD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimus, „kuriuose minimas“ ekspertai.eu atstovaujamas kanalas, ir pareiškė, kad dėl to laidose nedalyvaus.

Tai jau nebe teorinis reputacijos klausimas. Tai praktinis pavyzdys, kai senas VSD įrašas tampa pagrindu atsisakyti bendrauti, izoliuoti ir viešai pažymėti subjektą kaip nepageidaujamą.

Prie šio viešo ženklinimo prisidėjo ir žiniasklaidos atstovai. Buvusi DELFI redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė VSD ataskaitą esą vadino „tiesiog enciklopedija“, o joje minimus asmenis ir portalus palydėjo menkinančiais apibūdinimais. Pats faktas rodo, kaip VSD ataskaita viešojoje erdvėje buvo suvokiama – kaip patogus sąrašas, kuriuo galima remtis puolant politinius oponentus ar nepatogius informacijos skleidėjus.

Visa tai rodo, kad JT Žmogaus teisių komiteto pastaba nebuvo teorinė. Ji buvo apie realų mechanizmą: valstybės institucija viešame dokumente įrašo pavardes, organizacijas ar žiniasklaidos priemones į „grėsmių“ kontekstą, o paskui šis įrašas gyvena savarankišką gyvenimą politikų kalbose, žiniasklaidos publikacijose ir viešose diskusijose.

Tokiu būdu žmogus ar organizacija tampa pažymėti be teismo. Neįrodyta neteisėta veikla, nėra teismo nuosprendžio, nėra aiškios procedūros, kaip tokią etiketę panaikinti, bet reputacinė žala jau padaryta. Ir ji tęsiasi metų metus.

Būtent todėl VSD senųjų ataskaitų neištaisymas nėra techninė smulkmena. Tai nėra klausimas vien apie PDF archyvą. Tai klausimas apie tai, ar valstybė gali savo vardu sukurti reputacinę etiketę, palikti ją viešai veikti ir paskui apsimesti, kad dėl to nekyla jokių pasekmių.

Jeigu VSD ataskaitose minėti subjektai iš tikrųjų buvo grėsmė nacionaliniam saugumui, valstybė turėjo tokią grėsmę teisėtai pašalinti, užkardyti ir įrodyti teisme. Jeigu to nepadarė, bet paliko „grėsmės“ etiketę viešai naudoti politikams ir žiniasklaidai, tuomet kyla pagrįstas klausimas: ar tai buvo grėsmės neutralizavimas, ar reputacinio susidorojimo mechanizmas?

VSD „grėsmė“ per ilgus metus nebuvo nei pašalinta, nei užkardyta, nei įrodyta teisme. Tačiau etiketė liko. Ir būtent ta etiketė toliau naudojama viešojoje erdvėje.

Akivaizdu: čia kalbama ne tik apie praeities ataskaitas. Čia kalbama apie valstybės vardu sukurtą reputacinį įrankį, kuriuo iki šiol naudojasi politikai, žurnalistai ir viešieji veikėjai.

Kol tokios etiketės nėra pašalintos, pataisytos ir oficialiai paaiškintos, tol žala nesibaigia. Ji tik keliauja iš vieno dokumento į kitą, iš vienos publikacijos į kitą, iš vieno politiko pasisakymo į kitą.

O tai reiškia, kad JT Žmogaus teisių komiteto išvados ne tik nėra įgyvendintos visa apimtimi. 2026 m. VSD ir vėl įrašė konkrečias pavardes į „grėsmių nacionaliniam saugumui“ kontekstą. Vadinasi, kalbama ne tik apie senos žalos nepašalinimą, bet ir apie tos pačios praktikos sugrąžinimą.

Dar blogiau – ši valstybės institucijų užklijuota etiketė vėliau tampa patogiu įrankiu kai kuriems politikams ir viešiesiems veikėjams, kurių pačių politinę aplinką nuolat lydi korupcijos, pedofilijos, įtakos, neskaidrių ryšių ir šnipų skandalai.

Tokie veikėjai, užuot atsakę į klausimus apie savo pačių veiklą, tiesiog mojuoja VSD ataskaita ir skelbia kitą žmogų, organizaciją ar žiniasklaidos priemonę „grėsme“. Be teismo. Be įrodytos neteisėtos veiklos. Be atsakomybės už padarytą žalą.

Tai valstybės vardu veikiantis reputacinio susidorojimo mechanizmas, kuriuo naudojasi gerai šalyje žinomos, tačiau stipriai susikompromitavusios politinės grupuotės ir jų informaciniai ruporai.

P. S.

Šią problemą dar aiškiau parodo paties VSD pozicija. 2017 m. rugsėjo 29 d. rašte Zigmui Vaišvilai VSD nurodė, kad „VSD ir AOTD 2015 metų grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime“ nei signatarai Zigmas Vaišvila ir Rolandas Paulauskas, nei buvęs Seimo narys Audrius Nakas nėra įvardyti kaip grėsmė nacionaliniam saugumui.

VSD direktoriaus Dariaus Jauniškio pasirašyto 2017 m. rugsėjo 29 d. rašto Zigmui Vaišvilai fragmentas.

Tačiau būtent čia ir atsiskleidžia esminis prieštaravimas. Jeigu VSD pats teigia, kad šie asmenys nebuvo įvardyti kaip grėsmės nacionaliniam saugumui, kodėl jų pavardės apskritai buvo paliktos viešame dokumente, kurio pavadinimas ir kontekstas neišvengiamai siejamas su nacionalinio saugumo grėsmėmis?

Formaliai VSD gali slėptis už argumento, kad dokumente nėra tiesioginio sakinio „šie asmenys yra grėsmė nacionaliniam saugumui“. Tačiau būtent tokį formalizmą ir paneigia Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto išvados. Komitetas kalbėjo ne apie vieną konkretų sakinį, o apie pačią praktiką – viešai minėti asmenis, asociacijas, žurnalistus, žmogaus teisių gynėjus ir kitus subjektus grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimuose taip, kad jie visą dešimtmetį būtų siejami su nacionalinio saugumo grėsmėmis.

Kai žmogaus pavardė įrašoma į valstybės institucijos „grėsmių nacionaliniam saugumui“ vertinimą, toks įrašas viešojoje erdvėje veikia kaip valstybės uždėtas įtarimo antspaudas. Politikams ir žiniasklaidai daugiau nieko nereikia – pakanka pasakyti, kad žmogus ar organizacija buvo „minimi VSD grėsmių vertinime“.

Todėl VSD formalus paaiškinimas, esą šie asmenys nebuvo tiesiogiai įvardyti kaip grėsmės, nepanaikina nei padarytos žalos, nei reputacinio poveikio. Priešingai – jis tik patvirtina, kodėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas šią praktiką sukritikavo: valstybės dokumentas ir vėlesnis jo naudojimas padarė tai, ko VSD rašte bando nepripažinti – pavertė konkrečias pavardes reputacine „grėsmės“ etikete.

P. P. S.

Dar įspūdingesnis pavyzdys – VSD 2016 m. balandžio 11 d. atsakymas A. Nakui. Jame VSD nurodė, kad ataskaita „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“ yra parengta vadovaujantis turimais duomenimis ir atitinka tikrovę. Tačiau tame pačiame rašte VSD taip pat aiškiai pripažino, kad ataskaitoje nėra nurodyta, jog Audriaus Nako veikla kelia grėsmę Lietuvos valstybei ar pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus.
 

P. P. P. S.

Ir dar vienas įstabus esminis prieštaravimas susijęs su A. Naku. 2015 m. balandžio 17 d. jam, kaip Lietuvos Respublikos Seimo nariui, buvo išduotas pažymėjimas Nr. P-59 RN/2015, suteikiantis teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Nors pažymėjimą pasirašė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, tokia teisė nėra suteikiama vien politiniu parašu. Ji suteikiama tik po teisės aktuose numatyto asmens patikrinimo ir kompetentingų institucijų įvertinimo.

Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Čia valstybės pozicija tampa sunkiai paaiškinama. Viename dokumente A. Nakas laikomas patikimu susipažinti su įslaptinta informacija, kitame – jo pavardė paliekama „grėsmių nacionaliniam saugumui“ vertinimo kontekste.

Jeigu jis buvo grėsmė, kodėl valstybė atvėrė jam kelią prie įslaptintos informacijos? Jeigu nebuvo grėsmė, kodėl valstybė viešai paliko jo pavardę dokumente, kurį vėliau susikompromitavę politikai ir jiems palanki žiniasklaida naudojo – ir iki šiol naudoja – kaip reputacinį vėzdą?

Susiję:

VSD „grėsmė“ per ilgus metus nebuvo nei pašalinta, nei užkardyta, nei įrodyta teisme. Tai kas čia vyksta?