Generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis, kuris teigė nežinąs, jog Suomija dėl Lietuvos VSD ir prokuratūros persekiojimo suteikė politinį prieglobstį Chadižat ir Malikui Gatajevams, susipažino su ekspertai.eu jam nusiųstu vaizdo įrašu – o jame apie politinį prieglobstį nuo persekiojimo Lietuvoje paaiškina pats M. Gatajevas – ir dar kartą pabandė atsakyti į du trumpus klausimus.
Štai tų bandymų rezultatai:
Klausimas: Kaip vertinate faktus, kad Suomija, teismuose išnagrinėjusi Ch. ir M. Gatajevams iškeltos bylos aplinkybes, atsisakė išduoti juos Lietuvos teisėsaugai ir suteikė jiems politinį prieglobstį?
Atsakymas: „Atsakydami į Jūsų papildomą užklausą pirmiausia turime pabrėžti, kad prokuratūros atsakymai gali remtis tik oficialiais duomenimis ir šaltiniais. Lietuvos Respublikos prokuratūra iš Suomijos ar kitų valstybių teismų, kitų įgaliotų institucijų nėra gavusi jokių prašymų suteikti jiems informaciją, dokumentus, duomenis ar perduoti bylos medžiagą, susijusią su Jūsų minimais asmenimis.
Taip pat norime priminti, kad Ch. ir M. Gatajevai į Lietuvą atvyko kaip Rusijos Federacijos piliečiai, jiems buvo išduoti laikini leidimai gyventi Lietuvoje.
Asmenų prašymai, kuriuos jie teikia kitoms užsienio valstybėms ir su tuo susiję teisiniai arba teisminiai procesai, nepatenka į Lietuvos teisėsaugos institucijų kompetenciją, todėl ir negali būti jų vertinami.”
Klausimas: Kodėl prokuratūra į šios buitinės bylos tyrimą įtraukė 7 VSD pareigūnus?
Atsakymas: „Į minimą ikiteisminį tyrimą įtraukti VSD pareigūnai dalyvavo jame vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 171 str. 3 dalies norma, kuri suteikia teisę prokurorui spręsti, kam pavesti atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus.”
Liaudis tokį metodą, kurį generalinio prokuroro pavaduotojas D. Raulušaitis taiko atsakinėdamas į klausimus, vadina negražiai: „volioja durnių”.
Šįkart jis apsimetė, jog neprisimena, kad Suomijos sprendimą suteikti Gatajevams politinį prieglobstį buvo paprašytas pakomentuoti ne todėl, kad kam nors būtų įdomi jo nuomonė apie Suomijos institucijų darbą, bet todėl, kad šis klausimas tiesiogiai susijęs su Lietuvos prokuratūros darbo vertinimu, o konkrečiai – su prokurorės Nomedos Oškutytės–Urbanavičienės veiksmais Gatajevų byloje.
D. Raulušaičio vadovaujama Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisija neseniai itin aukštai įvertino į Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės pareigas pretenduojančios N. Oškutytės–Urbanavičienės kvalifikacijas, ir kaip tik todėl ekspertai.eu jo paklausė:
„Kaip prokuratūros darbą minėtoje byloje vertina generalinio prokuroro pavaduotojas, Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos pirmininkas Darius Raulušaitis? Kaip jis vertina faktą, kad Suomija, išnagrinėjusi teismuose šios bylos aplinkybes, atsisakė išduoti Chadižat ir Maliką Gatajevus Lietuvai ir suteikė jiems politinį prieglobstį?”
Visiškai dėsninga, kad vienas iš puikiai, anot Dariaus Valio ataskaitos, dirbančios prokuratūros vadovų „pamiršo”, jog klausimo kontekstas ir esmė – būtent Lietuvos prokurorų darbo vertinimas.
Kad nereikėtų to darbo vertinti, ir vėl skundžiamasi „oficialių duomenų ir šaltinių” trūkumu. Iš esmės D. Raulušaičio asmenyje prokuratūra nusiplauna rankas, pasakydama: kol nėra „oficialių duomenų”, kad dėl Lietuvos teisėsaugos veiksmų žmonėms buvo suteiktas prieglobstis kitoje ES šalyje, ji šio fakto nekomentuos ir jo kontekste Lietuvos prokuratūros darbo nevertins.
Tačiau Suomija ir negali pateikti Lietuvos prokuratūrai jokių duomenų, jei prieglobstis suteiktas būtent nuo Lietuvos teisėsaugos persekiojimo. Juk ir paties D. Raulušaičio atsakyme parašytas labai iškalbingas dalykas: spręsdamos iš pradžių Gatajevų išdavimo Lietuvai, o vėliau ir politinio prieglobsčio klausimus, Suomijos institucijos net nepaprašė, kad Lietuvos prokuratūra suteiktų joms informacijos...
Tuo metu Ch. ir M. Gatajevai atsiuntė D. Raulušaičiui ir kitiems atsakingiems asmenims, besiskundžiantiems oficialių dokumentų trūkumu, dar porą įrodymų, kad Suomija tikrai suteikė jiems prieglobstį nuo Lietuvos VSD ir prokuratūros persekiojimo.
Žemiau pateikiamas jų laiško vertimas.
• • • • • • •
Laba diena,
Ponas Gintautas(1) perdavė mums žinutę, kad norėtumėte susipažinti su dokumentais, patvirtinančiais:
a) faktą, kad gavome prieglobstį Suomijoje;
b) faktą, kad prieglobstis mums suteiktas nuo Lietuvos, t. y., jog gavome jį todėl, kad mus persekiojo Lietuvos valdžia.
Dėl pirmojo punkto – mes jau persiuntėme jums kopijas savo pasų, kuriuos Suomijos valdžia išdavė mums 1951 m. Konvencijos pagrindu.
Šiame puslapyje nurodyta 1951-07-28 Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso (žr. vertikalią eilutę kairėje), reglamentuojanti Ch. ir M. Gatajevų buvimą Suomijoje:
O dėl antrojo punkto nusprendėme pasidalinti su jumis savo loginėmis išvadomis, be to, manome, kad bus naudinga bent trumpai apibrėžti, kas gi tarptautinėse konvencijose vadinama žodžiu „pabėgėlis”, kokiems asmenims ši sąvoka taikoma ir kokia yra šio statuso suteikimo procedūra.
Pirmiausia pažymėkime, kad šios srities tarptautinės teisės pagrindas – 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso ir 1967 m. jos protokolas. Juose aiškiai nurodyta, kad pabėgėlis yra asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.
Kitaip tariant, turi būti vienas iš penkių persekiojimo pagrindų, numatytų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1А(2) straipsnyje:
• rasė
• religija
• tautybė
• priklausymas tam tikrai socialinei grupei
• politiniai įsitikinimai
Persekiojimas, vykdomas kokiu nors kitu pagrindu, į apibrėžimą nepatenka.
Kitas svarbus šią sritį Europos Sąjungoje reglamentuojantis dokumentas – 1990 m. Dublino konvencija, apibrėžianti valstybę, kuri atsakinga už prieglobsčio prašymų, pateiktų vienoje iš Europos Bendrijos šalių, nagrinėjimą.
Pereinant prie esmės, galima trumpai pasakyti, kad tuo metu, kai mes kreipėmės prieglobsčio, mūsų ir mūsų šeimos narių atžvilgiu galiojo aukščiau paminėti teisės aktai, kuriuose nurodyta, kad jei mums taikoma Konvencija dėl pabėgėlių statuso, tai ne tik Suomijos, bet ir visos Europos Sąjungos migracijos tarnybos privalo:
• išsiaiškinti, ar mums taikytina Konvencija dėl pabėgėlių statuso ir jos protokolas
• išsiaiškinti, kokiai konkrečiai pabėgėlių kategorijai mes priklausome, t. y., kokios priežastys privertė mus palikti šalį, kurios piliečiai mes esame, o taip pat šalį, kurioje gyvenome, bet kurios piliečiai nesame
• išsiaiškinti, į kokią šalį mes atvykome ir ar mums taikytina Dublino konvencija, skelbianti, kad jei asmuo, pateikęs pareiškimą dėl prieglobsčio, atvyksta iš kitos Europos Sąjungos šalies, tai jo paraišką turi nagrinėti ta šalis, iš kurios jis atvyko. Išimtis taikoma tik tuo atveju, jei įrodomas faktas, kad Europos Sąjungos šalyje asmuo buvo persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei, politinių įsitikinimų.
• surengti interviu su prieglobsčio prašytoju, kad būtų surinkta papildoma informacija.
• pateikti užklausą teisėsaugos institucijoms, tiek savo šalies, tiek ir tarptautinėms (išskyrus šalis, iš kurių atvyko pabėgėlis), kad būtų surinkta papildoma informacija.
• priimti sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo (sprendimas suteikti prašytojui laikiną ar nuolatinį prieglobstį, jo motyvai) arba atsisakymo jį suteikti (nurodant motyvus ir apskundimo terminą).
T. y., taikant mūsų situacijai tai, kas pasakyta aukščiau, galima padaryti išvadą, kad Suomijos migracijos tarnyba, išsiaiškinusi, jog mes, nebūdami Europos Sąjungos piliečiais, atvykome iš Lietuvos, pagal Dublino konvenciją turėjo mus ten ir grąžinti, kad ten ir būtų sprendžiama dėl pabėgėlio statuso.
Bet kadangi mes prašėme prieglobsčio nuo Lietuvos, Suomijos migracijos tarnybos, ištyrusios mūsų pateiktus įrodymus, jog Lietuvos valdžia mus persekioja, nematė galimybės mūsų grąžinti į šią šalį, nes buvo tvirtai įsitikinusios, kad mes buvome persekiojami ir ateityje galime būti persekiojami dėl požymių, kurie nurodyti 1951 m. konvencijoje dėl pabėgėlių statuso, ir tuo pagrindu suteikė mums prieblobstį.
Tokiuose sprendimuose paprastai niekada neminima, kad prieglobstis suteiktas nuo kažkurios konkrečios valstybės, tačiau tokia išvada peršasi savaime.
Pagarbiai,
Malikas ir Chadižat Gatajevai
(1) Gintautas Bukauskas, Gatajevų šeimos bičiulis, visuomenininkas
• • • • • • •
Puoselėti viltis, kad Generalinė prokuratūra pamatys akivaizdų faktą – taip, Gatajevai gavo prieglobstį nuo Lietuvos teisėsaugos persekiojimo – ir ta proga pakomentuos prokurorų veiksmus, yra labai nevaisingas užsiėmimas. Ir vis dėlto šiokios tokios vilties teikia nuoširdus D. Valio prisipažinimas: „Mane varo į priekį noras nepavesti mane paskyrusio asmens”.
Todėl ekspertai.eu siunčia prezidentei D. Grybauskaitei Gatajevų laiško vertimą su suomiškų jų pasų kopijomis ir tokį klausimą:
Kaip vertinate Lietuvos prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento darbą rezonansinėje Gatajevų byloje, turint omenyje faktą, kad Suomija, išnagrinėjusi teismuose šios bylos aplinkybes, atsisakė išduoti Chadižat ir Maliką Gatajevus Lietuvai ir suteikė jiems politinį prieglobstį?
Susiję:
Abejingumas ir (ar) priklausomybė nuo VSD
Daugiau žr. Antimafijos skiltyje „Gatajevų byla”
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
