Pabūkime vienybėje – ne kaip deklaratyviame šūkyje, o kaip praktikuojamoje solidarumo epistemologijoje

Pirmoji valstybės ponia Diana Nausėdienė ir jos sutuoktinis Gitanas Nausėda pasveikino Lietuvos gyventojus bei emigravusius iš šalies žmones šv. Kalėdų proga.

„Mieli Lietuvos žmonės,

gražiausias metų vakaras – tai dovana, kuria dalijamės su artimiausiais. Šeimos apsuptyje išsisklaido kasdieniai rūpesčiai ir nušvinta šypsenos.

Tegul kiekvienas Lietuvoje šį vakarą būna pasveikintas ir mintimis apkabintas. Pabūkime vienybėje.

Tegul mūsų Kūčios būna jaukios, ramios ir kupinos šilumos bei širdingo artumo.

Nebijokime tylos šventą naktį, negesinkime savo širdyse amžinųjų tiesų šviesos.

Tegul mūsų visų pastangomis gimsta metai, kupini išminties ir pasididžiavimo Lietuva.

Mielieji,

Tegul suskamba mūsų vaikų juokas sakraliu pažadu šv. Kalėdų rytą: viskas mūsų šeimose, mūsų Tėvynėje bus gerai. Palaimos ir ramybės mūsų namams.

Tegul mums visiems šviečia gilaus dvasingumo ir Meilės Žvaigždė.

Laimingų šv. Kalėdų!“, - rašoma garsio poros sveikinime.

Taip pat Prezidentūra parengė to paties teksto paviešinimą ir video formatu.



Ekspertai.eu taip pat siūlo ir prailgintą, ausiai patrauklesnį garsių sutuoktinių sveikinimą, sukurtą panaudojus pirmosios poros pamėgtą robotų techniką.

„Mieli Lietuvos žmonės,

gražiausias metų vakaras – tai ne vien kalendorinė distinkcija ar folklorinė tradicijos manifestacija, bet ir savotiška temporalumo kulminacija, kai kolektyvinė atmintis, kultūrinė semantika ir egzistencinė introspekcija susikonfigūruoja į vieną šventinį, beveik transcendentinį patyrimą. Šis vakaras – tai proga atlikti vidinę rekonsolidaciją, peržengti kasdienybės fragmentaciją ir bent trumpam sugrįžti į harmonizuotą, aksiologiškai subalansuotą būties režimą.

Šeimos apsuptyje, kur intymumo mikroklimatas generuoja šilumos aurą, kasdieniai rūpesčiai, stresoriai ir smulkūs konfliktogeniniai impulsai ima deaktyvuotis, tarsi būtų išstumti iš sąmonės periferijos. Tuomet atsiranda šypsenos – ne kaip elementari emocinė reakcija, o kaip subtilus, neverbalinis konsensuso ženklas, patvirtinantis tarpusavio koheziją. Net paprasčiausias buvimas drauge įgyja sakralinio komunikatyvumo dimensiją, kai žvilgsnis, pauzė ir tyla tampa prasmingesni už bet kokią retorinę elaboraciją.

Tegul kiekvienas Lietuvoje šį vakarą būna pasveikintas ne tik formalia gratuliacija, bet ir gilesniu, beveik kontempliatyviu dėmesio investavimu – tarsi mintimis inkorporuotas į bendrą šilumos ir geranoriškumo lauką. Pabūkime vienybėje – ne kaip deklaratyviame šūkyje, o kaip praktikuojamoje solidarumo epistemologijoje, kur empatiškumas, tolerancija ir tarpusavio pagarbos etosas tampa realiai funkcionuojančia socialine infrastruktūra.

Tegul mūsų Kūčios būna jaukios, ramios ir kupinos šilumos bei širdingo artumo – tokio artumo, kuris netampa vien sentimentalia euforija, o transformuojasi į patikimumo, pasitikėjimo ir tarpusavio lojalumo architektūrą. Tegul šio vakaro atmosfera būna depolarizuota, be nereikalingų antagonizmų, be agresyvios intonacijos, be dirbtinių dramatizacijų. Tegul namuose įsivyrauja taika – ne kaip pasyvi tylėjimo būsena, o kaip sąmoningai pasirinkta harmonizacijos strategija.

Nebijokime tylos šventą naktį: tyla neretai yra aukščiausio lygmens komunikacinė forma, leidžianti atlikti vidinę refleksiją, reartikuliuoti vertybines nuostatas ir išgirsti tai, kas triukšme prarandama. Neužgesinkime savo širdyse amžinųjų tiesų šviesos – tų aksiominių vertybių, kurios dažnai marginalizuojamos kasdienybės pragmatizmo: atjautos, sąžiningumo, ištikimybės, dėkingumo ir orumo. Tegul jos nėra vien retorinis ornamentas, bet pereina į realią etinę praktiką, į nuoseklią moralinę implementaciją.

Tegul šis vakaras tampa savotišku vidinės rekonstrukcijos ir resintezės momentu: kai peržiūrime savo santykių archyvą, deeskaluojame nuoskaudas, inicijuojame susitaikymo procedūras, atliekame atleidimo aktą ir pripažįstame, kad žmogaus didybė glūdi ne triumfo naratyvuose, o gebėjime išlikti kilniam, kai aplinkoje veikia konfliktogeniniai mechanizmai. Tegul mūsų tarpusavio santykiuose atsiranda daugiau dialogiškumo, mažiau ultimatyvumo; daugiau supratimo, mažiau paranoidinės įtampos; daugiau švelnumo, mažiau destruktyvios ironijos.

Tegul mūsų visų pastangomis gimsta metai, kupini išminties ir pasididžiavimo Lietuva. Ir tegul tas pasididžiavimas būna ne tuščia patetinė emfazė, o brandi, argumentuota, atsakinga nuostata, kylanti iš realių darbų, kultūrinio orumo, pilietinės savivokos ir bendros valstybės idėjos. Tegul Lietuva mums būna ne vien geografinė lokacija ar administracinė struktūra, bet gyvas, prasmingas socialinis projektas, kuriame kiekvienas žmogus yra ne periferinis stebėtojas, o pilnavertis dalyvis, turintis savo misiją ir savo atsakomybės segmentą.

Mielieji,

tegul suskamba mūsų vaikų juokas sakraliu pažadu šv. Kalėdų rytą: viskas mūsų šeimose, mūsų Tėvynėje bus gerai. Tegul jų juokas būna tarsi švarus, nekomplikuotas ateities signalas, neutralizuojantis mūsų nerimų hiperbolizacijas ir primenantis, kad net ir sudėtinguose socialiniuose kontekstuose egzistuoja vilties resursas, galintis amortizuoti krizinių būsenų spaudimą. Tegul mūsų namuose apsigyvena palaima ir ramybė – ne kaip trumpalaikis emocinis efektas, o kaip nuoseklios vidinės disciplinos, tarpusavio meilės ir kasdienės geranoriškumo praktikos rezultantas.

Tegul šventės laikotarpis atneša ir švelnios savikritikos, ir šviesios savivertės sintezę: kad gebėtume atpažinti, kas tikra, kas prasminga, kas vertinga, ir kartu turėtume drąsos transformuoti tai, kas neteisinga, kas žeidžia, kas ardo pasitikėjimo struktūras. Tegul mūsų kasdienybėje mažėja cinizmo, smulkių destrukcijų, tuščių apkalbų, o daugėja kilnumo, geranoriškumo ir konstruktyvios energijos.

Tegul mums visiems šviečia gilaus dvasingumo ir Meilės Žvaigždė – ne tik dangaus skliaute, bet ir mūsų viduje, mūsų pasirinkimuose, mūsų žodžių intonacijose, mūsų santykių dinamikoje. Tegul ji tampa orientyru, padedančiu nepasiklysti informacinėje turbulencijoje, emocinėje disonancijoje ar kasdienio skubėjimo labirintuose. Tegul ši Žvaigždė primena, kad didžiausios permainos prasideda nuo mažų, paprastų, bet sąmoningų veiksmų: nuo gerumo gesto, nuo pagarbos, nuo šilto žvilgsnio, nuo ištiestos rankos.

Laimingų šv. Kalėdų!“, - rašoma prailgintame sveikinime.