Gerovė daugumai – būtinas laikmečio ženklas

Paklausus žmonių kaip jie apibūdintų Lietuvos Seimus, išgirstume įvairiausių vertinimų. Nuo Tautos širdies iki durnyno. Juose yra ir dabartinio liberalų lyderio E.Gentvilo balkonas, kuriame šauniai pešamas dūmas, vieta, kur R.Valatka gavo nuo šviesaus atminimo A.Patacko “į akį“ , sausio 13-ą peršautas rūmų stiklas bei turinti savo aurą Kovo 11-os salė. Kur koks projektas svarstytas ar kurtas ir prie butelio – istorija nutyli. Neabejotina, kad Seimas yra virtęs ir milžiniškos, Lietuvą apraizgiusios biurokratinės machinos dalimi, kuri kiekvieną dieną produkuoja šimtus projektinių ir nutariminių raštų, o pats Lietuvos Respublikos Seimas kiekvieną sesiją susilaukia maždaug nuo penkių šimtų iki tūkstančio naujų įstatymų projektų, atsiunčiamų iš vyriausybės ar sumanytų pačių Seimo narių bei jų padėjėjų. Beje, save taip vadinančių ir juodai kovojančių su informacijų gausa „gavrikų“.

Egzistuojanti teisėkūros sistema

Ne vienas tapęs Seimo nariu, tikisi kažką reikalingo žmonėms nuveikti, tačiau greitai pajuntama, kad nepriklausant didesnei grupuotei, lieki tik mažas sraigtelis, galintis kumščiu daužyti sieną. Dažniausiai be jokio rezultato. Yra ir naiviai egzaltuotų Seimo narių, kurie mano, kad mygdami mygtukus čia atlieka kažkokią vos ne istorinę misiją, yra ir tokių kuriems, svarbiausia atsižymėti kortele ir atsiimti Lietuvos masteliais didoką atlyginimą. Daugelyje ES valstybių turinčių ilgametę parlamentinės veiklos patirtį galioja taip vadinama „90 procentų“ taisyklė, kai būtent tiek įstatyminių projektų teikia vyriausybė. Lietuvoje to buvo nesilaikoma, ir ne taip senokai vyriausybinių projektų kiekis teiktas trims seimams tesiekė 30 proc. Dar daugiau, 2008-2012 m. pusė visų įstatyminių projektų buvo teikiama ir priiminėjama skubos ir ypatingos skubos tvarka. „Kaip jie tarė – taip padarė, tik tai kas iš to išėjo – šlapią šieną ėst reikėjo“, rašė istorinės vasario 16-os išvakarėse mūsų poetas P.Arminas. Pataikė ir į dabartį.

Ką tai rodo? Visų pirma, Seimo narių padėjėjų ir tiesiai nešusių jiems pataisas klerkų aktyvumą bei Seimo narių manymą, kad užregistruotų pataisų kiekiu jie pelnys rinkėjų palankumą.

Netgi, „Veidaknygėje“ 1 pastebima, kad „Politikai taip apgaudinėja rinkėjus. Politiko pateikta nesąmonė pagal procedūras nagrinėjama. Dirba Seimo departamentai, komitetai, referentai. Viską apmoka mokesčių mokėtojai. Politikai darantys nesąmones uždirba tiek pat, kaip kiti, nors nieko nesukuria, o tik daro nuostolius valstybei.

Seime registruotų- priimtų teisės aktų skaičius:
1992–1996 m. 2649- 1562, t.y. 59 %.
1996–2000 m. 2848- 1972, t.y. 69%.
2000–2004 m. 3866- 2480, t.y. 64%.
2004–2008 m. 3373- 1779, t.y. 53%.
2008–2012 m. 4804- 2273, t.y. 47%.
2012–2016 m. 4613- 2611, t.y. 57%.

Mūsų valdžia jau daug metų dirba nekokybiškai. Trečias dešimtmetis įstatymai kuriami valdininkams, o ne žmonėms.

Įstatymai kepami kaip bandelės. Politikai lenktyniauja, kas prikeps daugiau. Europoje pirmaujame kiekiu, kokybe paskutiniai. Broku visus pralenkėme. Ką politikai blogu darbu dar nori aplenkti? Vienas kitą, ar patys save? Seime teikiamas toks kiekis įstatymų, kad parlamentarai, nesusipažinę apie ką eina kalba, spaudo mygtukus. Valio! Tik apie pusė registruojamų įstatymų priimama. Kita pusė nesąmonės. Tapo madinga girtis rinkėjams, kad politikas registruoja daug įstatymų. Bet nutylima apie rezultatus. Registruoti "vėjus" nesunku.“

Kodėl taip yra?

Koneveikti Seimo narius, kad jie „muša dinderį“ ar tuščiai ginčijasi yra tapę jau įprasta. Seimo reitingai tebėra beviltiškai žemi. Tačiau yra ir kita – objektyvi valstybės valdymo sudėtingumo pusė, nuo kurios, kaip ir begalės informacinių dirgiklių, kontaktų ar skandaliukų, dalis Seimo narių vaikšto išraudusiomis „kvadratinėmis galvomis“ ir apie pusiaudienį nuo to, kalbant paprastai, būna „trūkę“. Valstybės kontrolė atlikusi valdymo auditą konstatavo, kad Lietuvoje ministerijos valdymui naudoja 1782 skirtingus kriterijus, kad rašinėjama milžiniški kiekiai niekam nereikalingų ataskaitų, kad valstybėje yra oficialiai registruota devynios dešimtys strategijų, ir kasmet vidutiniškai atliekama 2.5 tūkst. investicijų. Pridurkime dar apie 200 tūkst. teisės aktų priimtų po Nepriklausomybės atkūrimo, ES teisės klampynę su kasdien jų biurokratijos generuojamomis vidutiniškai 7 direktyvomis, kurios turi nuorodų į dešimtis ir šimtus kitų dokumentų, ir pamatysime, kad tame tinkamai susigaudyti negali niekas – netgi kompiuteris. Dar ir dėl klaidų ir alogizmų. Vidutiniškai Seimo nariui naujam įstatymo projektui svarstyti telieka apie pusę valandos. Toks yra to ritualinio įstatympataisdavystės konvejerio intensyvumas.

Kas iš to išplaukia? Ogi, tai, kad Seimo nariui nelieka laiko greta įstatymų leidybos užsiimti kita konstitucine prievole – parlamentine kontrole. Kam tai naudinga? Klanams, kurie jau išsidalijo milijardus. Pavyzdžiui, Lietuvos Smulkių ir šeimos ūkių asociacijos vadovo V.Juodsnukio duomenimis, skelbtais LRT ir „Ūkininko patarėjuje“, iš milžiniškos lėšų sumos, skirtos mūsų žemės ūkiui pastarąjį dešimtmetį – 4.7 mlrd. eu ES lėšų ir 0.9 mlrd.eu iš Lietuvos biudžeto apie 90 proc. atiteko 6-7 tūkst. stambiųjų ūkių, taip vadinamų latifundijomis.

Ir „Valstiečių laikraštis“ dar 2015 m. vasario 26 d. rašė, kad skirstant paramos žemės ūkiui lėšas buvo visko –apsukrumo, sukčiavimų, tačiau kitiems likusiems smulkiems ūkiams, o jų buvo apie 150 tūkst., atiteko net 56 kartus mažesnė parama. Galima teigti, kad demokratija Lietuvoje neveikia arba jos vaisiais pasinaudojo saujelė magnatų, stumianti į seimus savus žmones – lobistus, kurie atstovauja jų interesus: žemus mokesčius turčiams. Deja, V.Gailius neskuba kurti Seimo komisiją, o atsikirtinėja žodžiais apie prasigėrusius ir apsi... kaimiečius.

Kaip perkirsti šį “Gordijaus mazgą“?

Idėjų vajus, sukeltas per pastarąjį pusmetį, kuriame iš pasiūlytų pusantro tūkstančio idėjų Lietuvai, buvo ekspertų ir balsuotojų atrinktos trys, atsakymo nedavė. Rezultatas pademonstravo:

kad Lietuvoje mokytojo autoritetas sumuštas,

kad jaunimas neturi būstų,

o geras ketvirtdadalis gyventojų pabėgo į užsienius.

Kitaip tariant įteiginėta, kad Lietuva atsidūrė prie suskilusios geldos, tačiau, negana to, keletas dienų po „Litexpo“ surengto įspūdingo idėjų „šou“ su skubiai „po atsižymėjimo“ pasišalinusiais valstybės vadovais , LRT forume E.Jakilaitis susikvietęs A.Kubilių, R.Kuodį, R.Dargį, R.Vainienę, G.Palucką ir S.Jakeliūną toliau bandė „lipdyti“ tą geldą, o ne statyti naują rūmą. Betgi iš dūmų virvės nenuvysi.

Vadybiškai vertinant organizuotas konkursas trijų populiariausių idėjų nustatymui buvo teisingai, nes ten kur varžomasi, kaip taisyklė, kyla didesnis susidomėjimas. Tačiau organizatoriai atlikę tokį paprastą žingsnį ir nustatę laikomas populiariausiomis tris idėjas nesiėmė sudėtingesnio: iš maždaug 1.5 tūkst. siūlytų idėjų Lietuvos proveržiui „išausti“ vieningą tų idėjų audinį, susiedami jas įgyvendinimo eilės tvarka, atskirose šakose bei jų pynėse ar sankirtos taškuose. Žmonės sugeba sudėlioti „puzzles“ iš tokio skaičiaus kortelių, tad toks uždavinys yra išsprendžiamas per savaitę dvi, tačiau tam reikia įtemptai galvoti ir dirbti, tačiau ir toks „audinys“, apjungiantis tautiečių idėjas būtų dar skylėtas.

Neginčytina alternatyva šiam idėjų vajui yra akivaizdi – gerovės valstybės daugumai sukūrimas, juolab net ir atitinkama mokslinė teorija buvo suformuluota per pastarąjį pusę šimto metų. Gerovės valstybės daugumai esmė yra paprasta – tai kiekvieno socialinis apgintumas bei atsparumas kriziniams išbandymams. Deja, po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje neatlaikę vienokių ar kitokių negandų iš gyvenimo pasitraukė net 35 tūkst. žmonių.

Teoretikų teigiama, kad Lietuvoje jau sukurta minimalios gerovės valstybė, kuri priskirtina, konvergavimo į marginalios liberalios valstybėlę - vieną iš septyneto tipų, o prof.A.Krupavičius, vadovaujantis nacionalinei Gerovės visuomenės kūrimo mokslinei programai, konstatavo, kad „ji pas mus nesukurta“.

Kadangi mus daugiau domina ne teorijos, o praktiniai taikomieji dalykai, tai pabandykime apibūdinti tą Gerovės daugumai valstybę konkrečių rodiklių rinkiniu. Akivaizdu, kad pirmoje vietoje turi eiti algų, pensijų, stipendijų ir pašalpų vidurkiai, o dėl Lietuvos specifikos – kainų šėlsmo, ir jų santykiai su būtiniausių prekių krepšelio kaina ir infliacija arba pinigų nuvertėjimu. Juolab, Lietuvoje kuri valdžia bedidintų algas ir kitas socialines malones, didžiųjų prekybos tinklų kartelinio pobūdžio oligopolis atitinkamai vieningai užkelia kainas. Paskutinis pavyzdys kalba už save. Po naujų metų bananų kg kaina išaugo 20 ct. Buvo 0,99, o dabar jau 1.19. Štai jums ir pensijų bei algų padidinimo dar ir „sviestuotas“ efektas.

Gerovės valstybė turi pakankami daug gaminti ir sukurti paslaugų, todėl BVP – bendro vidaus produkto rodiklis irgi yra būtinas kartu su socialinę nelygybę ir tam tikrą socialinį teisingumą atspindinčiu koeficientu pvz. žinomo GINI vardu. Deja, jo nespausdina ES „Eurostat“ knygos, o tik talpina savo svetainės užkaboryje. Beje, Lietuva pagal šį rodiklį kartu su Estija ir JAV “ pirmauja“ pasaulyje. Suprantama, kad gerovės valstybei yra būtinas aukštas užimtumas bei žemas nusikalstamumas bei gera gamtinė, urbanistinė ir informacinė aplinka. Ir svarbiausia – žmonių sveikatingumas bei ilgaamžiškumas. Pridurkime dar ir apsirūpinimą būstu, išlaikytinių/dirbančiųjų santykį, migracijos tempus ir turėsime gan pilną gerovės valstybėje bei visuomenėje apibūdinimą.

Tai klausiame –ar sudėtinga valstybę valdyti vietoje tų 1782 ministerijų klerkų naudojamų kriterijų vadovaujantis keliolika čia išvardintų pagrindinių gerovės valstybės DAUGUMAI rodiklių? Atsakymas akivaizdus, tačiau dėl fragmentuoto mąstymo, dėl įsigalėjusios rutinos, dėl lobistinių interesų, teisėkūroje ir valstybės valdyme klesti chaosas, valdžiažmogiai vadovaujasi netgi, skirtingai įvardijamais prioritetais, vyksta politikos – kovos už daugelio žmonių interesus ir valstybės valdymo imitavimas.

Kaip įgyvendinti Gerovės valstybės daugumai modelį?

Realiausia eiti teisiniu demokratiniu keliu. Norint tautiečiams paduoti ženklą – orientyrą į spartų aukštesnės gerovės daugumai valstybės kūrimą, paprasčiausiai buvo, vasario 16-os proga prabilti apie Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulės papildymą kokybiškai kitokios valstybės siekiu, ten įterpiant vienintelį žodį – „gerovė“ 2. Preambulės, sukurtos ir įteisintos referendumu 1993 m. siekis, kurti teisinę, t.y. įstatymo viršenybės valstybę buvo sveikintinas, tačiau, kaip matėme, visas Lietuvos valdymas yra pakliuvęs į pačios chaotiškiausios teisėkūros konvejerio atsiradimo spąstus, todėl pirma Gerovės valstybės daugumai sukūrimo idėja yra Teisėkūros ir valdymo reforma, kurios esmėje pagrindinių valstybės gerovės daugumai rodiklių įteisinimas jų visumos hierarchijos viršūnėje. Tam kad ir premjeras, Seimui, o jo nariai rinkėjams, atsiskaitinėtų už pačius konkrečiausius dalykus, o ne „kabintų reklaminius makaronus“, nuolankiai ir dosniai gaminamų jo padėjėjų komandos. Realaus atsiskaitinėjimo reikalauja demokratijos abėcėlė. Be to, būtina sunaikinti egzistuojančią mokslų atskirtį nuo svarbiausių valstybės reikalų. Tai pasiekiama paprastai – įteisinus pagrindinių esminių Lietuvos valstybės problemų ir aktualių iššūkių sąvadą (emigracija, socialinė nelygybė, šešėlinė ekonomika, kaimo nykra, bedarbystė, nusikalstamumas ir t.t.) bei pareikalavus iš akademinės bendruomenės konkrečių receptų modelių, nacionalinių programų, įstatymų projektų paketų pavidale. Žinoma, suteikiant jų kūrimui reikiamą finansavimą. Tada Seimai nustotų veikti pagal LDK tradicijas, kai viską spręsdavo kilmingiausi, išmintingiausi ir šviesiausi. Šiuolaikių problemų sudėtingumas yra toks, kad visuomenėje būtinas darbo pasidalijimas tarp politikierių bei mokslo pajėgų, ir Seimui, iš esmės, turėtų tekti arbitrų, sprendžiančių, kiek teikti projektai atitinka daugumos žmonių interesus bei pagrindinių finansinių srautų parlamentinė kontrolė. Įsisenėjusių kėdėse vadovų rotacija mažesnė blogybė nei buvusi betvarkė kadrų politikoje, tačiau kodėl neįteisinti efektyvaus konkuravimo į postus, ne kažkokio politinio pasitikėjimo, o varžymosi pateikiant konkrečių veiksmų ir įsipareigojimų programą bei atsiskaitymų terminus, tvarka? Prezidentūrai ir čia pritrūko elementaraus supratimo apie vadybinį efektyvumą bei žmogaus teises ir demokratiją. Jei puikus specialistas sėkmingai vadovauja ir duoda visuomenei gerus konkrečius rodiklius bei neatsiranda perspektyvesnio, tai kam jį dirbtinai nuversti? Lietuva yra švogerių ir tetų bei gudrių rokiruočių kraštas, tad nauja siūloma tvarka turėtų įtvirtinti prie kiekvienos svarbios valstybės pareigybės ne tik formalų aprašą, kaip yra šiuo metu, bet ir labai konkrečių rodiklių pavadinimus bei dydžius.

Antra spartaus aukštesnės Gerovės valstybės daugumai kūrimo dalimi - idėja, turi tapti „Ekonomikos ir finansų politikos modelis“. Žinoma, irgi sukurtas jungtinėmis mokslo pajėgomis. Deja, atsitiko taip, kad 2013-2017 m. buvo daug kalbų ir veiksmų dėl Socialinio modeli liberalumo-socialumo, už kurį 14 autorių pasiėmė tris milijonus litų. Tačiau jį „ patraukiančio garvežio“ – (iš ko gi didinti algas, pensijas, stipendijas, pašalpas?) iki šiol nebėra. Kitaip tariant, menkas vežimas pastatytas pirma arklio.

Ir trečia gerovės didinimo, taip pat, kompleksinė, sudėtinga idėja – naujos kultūros, plačia prasme politika, kurioje reikiamas dėmesys skiriamas darbo, verslo, poilsio-vaišinimosi, teisinei, politikos, žiniasklaidos, elgesio, šeimos ir jaunimo, o ne vien meninei, sakralinei ir paveldo kultūroms. Tai būtina žmogiškųjų resursų mobilizavimui.

O kad visa tai nėra skambi vizija, rodytų, politikams pateiktas konkretus pačių reikalingiausių gerovės rodiklių daugumai keliasdešimt įstatyminių projektų paketas, valdymo sutvarkymui, kainų šėlsmo suvaldymui, kasmečiui algų, pensijų, pašalpų, stipendijų didinimui ir t.t. Deja, politikai nesugebėjo susitarti ir pateikti dovanos Lietuvos atkūrimo šimtmečiui, nors viskas jiems buvo paduota „ant lėkštelės“. Kai kuo rudenį susidomėjo, kai kam pritarė, bet tas sumanymas, kurti bent jau darbo grupę, žodžiais ir teliko. Tačiau viltis, visada miršta paskutinė, ir beliktų pastebėti – kaip kovojome, taip ir turime. Kaip kausimės – taip ir bus.

(b.d.)

1 Žr. Robertas Dringis -Veidaknygė

2 Seime vasario 15d. paskelbtoje šimtmečio deklaracijoje, visti, atsirado „gerovės visiems“ formuluotė