Gigantomaniški pliurpalai

Lietuvoje kuo toliau, tuo sunkiau darosi suprasti, ką mes čia gyvename ir į kokias valdžios avantiūras visuomenę norima įpainioti. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių ir tamsos bei šešėlių. Garsiąją Sokrato sentenciją „aš žinau, kad nieko nežinau“ galėtume kiek supaprastinti į „aš suprantu, kad nieko nesuprantu“.

Pradėkime nuo nesibaigiančių pliurpalų srauto apie internacionalinį amžiaus projektą – Visagino atominės elektrinės (VAE) statybą. Kas tą projektą matė ir ar išvis toksai egzistuoja? Ekspremjeras A. Kubilius sako, kad projektas egzistuoja, tik niekas jo nežino, nes nepakankamai sėkmingi buvo viešieji ryšiai, o dabartinis premjeras suburia kažkokią mistinę darbo grupę, kuri pateikia 40 „modulių“, bet ne aiškų projektą. Kas tie moduliai, nesivargina A. Butkevičius tautai paaiškinti. Irgi kalti viešieji ryšiai ir ryšininkai, kurie ne taip supranta jo pasisakymus ryte ir visiškai priešingo turinio – vakare. Praėjusią savaitę premjeras viešumoje paskleidė ir genialią idėją. VAE „būti ar nebūti“ priklausys nuo to, ar latviai ir estai padidins savo indėlį į Arvydo Sekmoko ir A. Kubiliaus mistinį projektą. Nepraradę realybės ir humoro jausmo estai atsakė sprigtu į nosį, klausdami, apie kokį projektą kalbama? Parenkite projektą ir surenkite pakartotinį referendumą, kad žinotume, jog pati Lietuva jam pritaria. Taigi visiškai neaišku, kiek šimtų milijonų jau išvogta multiplikacinių siužetų ir muliažų kūrybai, o nepasistūmėta į priekį nė per žingsnį. Daugėja tik pliurpalų apie energetinę nepriklausomybę nuo Rytų kaimyno ir mažesnes kilovatvalandės kainas, kurios nudžiugins vartotoją už 40 metų, kai atominė atsipirks. Tiesa, nekalbama, kad tada, kai ji atsipirks, reikės turėti sukauptus milijardus jai uždaryti ir radioaktyvioms atliekoms laidoti. Pasaulis mato, kaip mes mokame uždarinėti atomines jėgaines, vėjais paleidę milijardą, kurio niekas nebegali atrasti. Vienintelis, kuris Lietuvoje žino, kas statys jėgainę ir už kokius pinigus, yra Algimantas Čekuolis. Jis puikiai tvarkė viešuosius ryšius ir TV klipe prieš referendumą visiems aiškiai išdėstė, kad jėgainę statys japonai už savo pinigus. Tikrai, negražu ir nemandagu būtų geraširdžių japonų dovanas atstumti. Labai pakenktų Lietuvos – drąsios valstybės - įvaizdžiui ir atstumtų begales „labdarių“ užsienio investuotojų, kai dabar valdžiai dedant pastangas investicijos „įsisavinamos“ vos ne tobuliausiai tarp visų ES šalių pagal gerai veikiantį „viešųjų papirkimų“ įstatymą. Lietuvos apsisprendimas dėl VAE statybos kol kas yra neįmanomas, nes svarstoma ne ekonominė logika, o tikėjimo dilema. Klausimą būsimam referendume reikėtų performuluoti taip. Aš tikiu A. Kubilium ar netikiu? Bet tokio keisto klausimo nei latviai, nei estai nesupras, jei būtų klausiami jie.

Na, tikintieji VAE projekto sėkme (A. Kubilium) aiškins ir komentuos, ką tas filologas čia paisto, ką jis išmano apie taikųjį atomą, tegul sprendžia energetikai, o tasai tegul eina rašyti eilėraštukų vaikams. Mūsų energetikai jau sprendė IAE uždarymo problemą, tai dabar ES sustabdė lėšų skyrimą švaistūnams, nes pilti pinigus į kiaurą maišą yra negudru.

Iš tikro nieko neišmanau, kalbant apie energetiką, bet keliais liaudiškais pavyzdžiais pamėginsiu atpainioti tą veliamą absurdą, kuriuo neišmanančiam energetikos žmogui norima apdumti akis.

Įsivaizduokite, kad kokia nors IT modernių technologijų bendrovė sukuria vos ne tobulą mobilųjį telefono aparatą, kuris tarnaus, tarkim, 40 metų. Aparatas brangus ir tikrai labai geras ir patikimas. Bendrovė jums siūlo: imk aparatą už vieną litą, tik pasirašyk sutartį, kad mokėdamas už pokalbius atitinkamu tarifu išpirksi jį per 20 metų, o kitus 20 metų už pokalbius mokėsi tik pusę kainos. Pagunda didelė, ir tu tikrai susimausi, jei tokią sutartį pasirašysi, nes jau po penkerių metų pamatysi, kad tas tavo mobilusis yra antikvarinė seniena, o tu sutarties baudžiavą turėsi kęsti dar 35 metus. Kai japonai įsūdys tau tą savo reaktorių, kai pastatys ir sumontuos elektrinę, tarkim, kito dešimtmečio vidury, tu graušies nagus, nes pasirašydamas sutartį nepagalvojai laiko perspektyvą ir neįvertinai technologijų vystymosi pagreičio. Tas VAE gremėzdas ir skolų grąžinimo sutartis mažai ir į skolas įbridusiai Lietuvai ar netaps girnapuse ant kaklo nusiskandinti didžiausiame Lietuvos ežere Drūkšiuose. A. Kubiliaus kainų aritmetika nelogiška jau vien todėl, kad jis skaičiuoja šios dienos kainomis, o ne tomis, kurios bus tada, kai ant gremėzdo bus iškeltas ąžuolinis statybų pabaigtuvių vainikas. Po dešimties ar dvidešimties metų nebebus nei Lukašenkos, nei Putino, ir tą aplinkybę irgi reikia turėti galvoje. Režimai nėra amžini. Tai ar ne verčiau kuo greičiau permesti ne vieną ar du kabelius į Skandinaviją, bet dvidešimt ir baigti atomines klejones.

Visiškai netoliaregiška karštligiškai Lietuvai leistis į lenktynes su Karaliaučiaus ir Astravo atominių elektrinių statybininkais, žinant, kad tie tikrai tave aplenks. Tarp Rusijos ir mūsų AE statybų yra esminis skirtumas, kad Rusija, nesukdama sau galvos, gali leistis į avantiūrą beveik niekuo nerizikuodama, nes jos biudžete toks projektas – tik lašas jūroje. Neatsipirks, tai neatsipirks, o mes ant kortos pastatytume visą Lietuvos biudžetą.

Šios gigantomaniškos lenktynės gal tam ir sugalvotos, kad galutinai suriestų Lietuvą į ožio ragą. Užuot protingai įvertinę savo galias vystyti dinamišką ir greit atsiperkantį vidutinį verslą, kuris jei kartais ir bankrutuoja, tai valstybės mastu tos skylės nesunkiai užlopomos, o jo vieton ateina kiti, kuriems kartais pasiseka, aišku, kol mūsų valdžios draugai gigantomanai, monopolininkai ir korumpai jų nesunaikina.