Žiaurus Putino atsakomųjų veiksmų planas – tai ne vien kova dėl rusiškų aktyvų susigrąžinimo

Džefri Saksas.

Vienas garsiausių amerikiečių ekonomistų ir viešosios politikos analitikų Džefri Saksas (Jeffrey Sachs) išsakė savo dėl Lietuvos ir likusio civilizuoto ir demokratinio pasaulio siekio pasiimti sau Rusijos įšaldytus pinigus Belgijoje ir paskolinti juos Ukrainai.

„Aš tampu liudininku to, kas gali tapti galutiniu po Šaltojo karo epochos susikūrusios finansinės tvarkos žlugimu. Ir katalizatoriumi čia tampa ne karinė invazija ar diplomatinė krizė, o iš pažiūros techninis ginčas dėl 300 mlrd. dolerių įšaldytų Rusijos suverenių aktyvų. Tai, kas daugeliui stebėtojų atrodo kaip paprastas sankcijų laikymosi klausimas, peraugo į kažką kur kas pavojingesnio – tiesioginį iššūkį pamatiniams principams, kurie reguliavo pasaulio finansus beveik aštuonis dešimtmečius.

Vakarų ryžtas perimti šiuos aktyvus Ukrainos atstatymui finansuoti stumia Vladimirą Putiną prie tokios plataus masto ir sistemingos atsakomųjų veiksmų strategijos, kad ji grasina suskaldyti pačią tarptautinę valiutų sistemą. Ironija akivaizdi. Bandydami ekonomiškai nubausti Rusiją, Vakarai, gali būti, spartina būtent tą rezultatą, kurio labiausiai siekia išvengti – savo pačių finansinės viršenybės eroziją.

Kiekvienas centrinio banko vadovas nuo Džakartos iki Meksiko dabar užduoda tą patį klausimą: jeigu rusiški rezervai gali būti konfiskuoti geopolitiniais tikslais, kas sutrukdys ateityje per kokią nors krizę tokiam pat likimui ištikti ir jų pačių sukauptas atsargas? Masto, su kuriuo susiduriame, neįmanoma pervertinti. Kai Europos lyderiai renkasi Briuselyje užbaigti savo planus panaudoti rusiškus rezervus, jie ne tik perskirsto įšaldytas lėšas. Jie peržengia teisinį ir institucinį slenkstį, kurio, kartą peržengto, atkurti jau nebeįmanoma.

Suverenaus imuniteto principas, kuris iki šiol saugojo centrinių bankų rezervus nuo politinio nusavinimo, nepriklausomai nuo geopolitinių konfliktų, tuojau bus paaukotas ant solidarumo su Ukraina altoriaus. Šis sprendimas atgarsiu nuskambės kiekvienoje sostinėje – nuo Pekino iki Rijado, nuo Niu Delio iki Ankaros, – nes šalys iš naujo vertins pamatinį savo turto saugumo lygį, kai jis laikomas Vakarų finansinėse institucijose.

Istorinis kontekstas šiam momentui suteikia dar daugiau gilumo. Paskutinis panašaus masto suverenių aktyvų užvaldymas įvyko Antrojo pasaulinio karo metu, kai Jungtinės Valstijos įšaldė Japonijos ir Vokietijos rezervus. Tačiau tas precedentas atsirado esant oficialiai paskelbtam karui tarp valstybių, o ne sudėtingiems „proxy“ tipo konfliktams, kurie apibūdina šiuolaikinę geopolitiką.

Šiandieninis perėmimas nustatys naują principą: geopolitinė orientacija lemia suverenaus turto saugumą nepriklausomai nuo to, ar karas oficialiai paskelbtas, ar ne.

Aš matau, kaip Putino atsakas formuojasi ne kaip emocinis kerštas, o kaip apskaičiuota strateginė kampanija, sukurta išnaudoti būtent tas pažeidžiamas vietas, kurias sukuria Vakarų vykdomas aktyvų perėmimas. Rusijos prezidentas jau pasirašė vieną po kito dekretus, kuriančius teisinį pagrindą tam, ką Maskva vadina „veidrodinėmis priemonėmis“ – sistemingu Vakarų korporatyvinių aktyvų, vis dar veikiančių Rusijos jurisdikcijoje, nusavinimu.

Tačiau tai tėra pradinis ėjimas daug platesnėje kampanijoje, kuri grasina destabilizuoti ekonominius transatlantinio vieningumo pagrindus.

Belgija tampa savotišku šios finansinės uždelsto veikimo bombos epicentru per „Euroclear“ – Briuselyje įsikūrusią atsiskaitymų bendrovę. Maždaug 200 mlrd. įšaldytų rusiškų aktyvų saugomi būtent Belgijoje. Ministras pirmininkas Alexander De Croo supranta tai, ką, regis, ignoruoja daugelis jo kolegų Europoje: Belgija tampa nulinio taško zona – ground zero – bet kokiam būsimam Rusijos kerštui.

Teisinė rizika – pribloškianti. Maskva gali dešimtmečius bylinėtis tarptautiniuose teismuose, ginčydama šį perėmimą ir faktiškai paralyžiuodama Europos finansines institucijas ilgalaikiais teismais.

Tai, kas daro šią priešpriešą ypač klastingą, yra rizikų asimetrija, kurią nedaugelis Vakarų politikų, atrodo, iki galo suvokia. Kol Rusija laiko maždaug 300 mlrd. dolerių Vakarų institucijose, Vakarų korporacijos Rusijoje laiko nuo 800 mlrd. iki 1 trln. dolerių.

Europos bendrovės, ypač Vokietijoje, Prancūzijoje ir Austrijoje, dešimtmečius kūrė tiekimo grandines, gamybos pajėgumus ir finansinius tinklus, kurie dabar visiškai pažeidžiami Kremliaus atsakomųjų veiksmų. Vien aritmetikos pakanka, kad suprastume: šioje eskaluojančioje ekonominių šachmatų partijoje Putinas turi stipresnę kortą.

Putino skaičiavimas žiauriai paprastas – priversti Vakarus rinktis tarp paramos Ukrainai ir europinių korporacijų interesų apsaugos. Ši strategija išnaudoja pamatinę demokratinio sprendimų priėmimo silpnybę – plyšį tarp politinės retorikos ir ekonominės realybės.

Europos politikai gali žadėti „nepalaužiamą“ paramą Ukrainai, tačiau jie negali apsaugoti savo pačių įmonių nuo rusiškų atsakomųjų veiksmų. Kremlius stato už tai, kad kai Europos generaliniai direktoriai susidurs su milžiniškais nuostoliais, jie darys spaudimą savo vyriausybėms keisti kursą.

Aš nagrinėjau šio krizės proceso vidinę dinamiką, ir išryškėjantis vaizdas rodo, kaip Vakarai yra nepasirengę tam mastui Rusijos atsakomųjų veiksmų, kurie jau planuojami.

Europos Sąjungos teisinis pagrindimas rusiškų aktyvų perėmimui remiasi reparacinių paskolų koncepcija – finansinės inžinerijos mechanizmu, sukurtu tam, kad suteiktų įtikinamą teisinį „pridengimą“, bet kartu pasiektų pagrindinį tikslą – turto perdavimą.

Briuselis tvirtina, kad jis neva tiesiogiai nekonfiskuoja rusiškų rezervų, o veikiau naudoja juos kaip užstatą paskoloms, kurios bus grąžintos tik tuo atveju, jeigu Maskva kompensuos Ukrainai karo padarytą žalą.

Šis semantinis skirtumas gali patenkinti Europos teisininkus, tačiau jis jokiu būdu neapsaugos Europos korporacijų nuo rusiškų kontrpriemonių.

Putino atsakomųjų veiksmų strategija veikia keliais lygmenimis vienu metu, ir kiekvienas iš jų sukurtas taip, kad sukeltų maksimalų skausmą, kartu demonstruojant Maskvos ryžtą ginti savo ekonominį suverenitetą.

Pirmasis lygmuo apima tiesioginį Vakarų korporatyvinių aktyvų perėmimą per paspartintas „privatizacijos“ procedūras, apeinančias įprastas teisines apsaugas. Rusijos teisės aktai dabar leidžia vyriausybei per 10 dienų perkelti nuosavybės teises į užsienio turtą, faktiškai nacionalizuojant Vakarų investicijas be jokios kompensacijos.

Tokios bendrovės kaip Raiffeisen Bank International, UniCredit, PepsiCo ir Mondelez, kurios išsaugojo operacijas Rusijoje nepaisant sankcijų spaudimo, dabar susiduria su visiško ekspropriavimo perspektyva.

Vakarų korporacijų rizikos mastas Rusijoje iš esmės lieka paslėptas nuo visuomenės akiračio, tačiau skaičiai pribloškiantys. Vien tik austrų Raiffeisen Bank International nuo invazijos pradžios sumokėjo daugiau kaip 1 mlrd. dolerių mokesčių į Rusijos biudžetą.

Vokietijos automobilių ir chemijos įmonės palaiko tiekimo grandines, kurių vertė siekia dešimtis milijardų dolerių. Prancūzijos energetikos korporacijos, tokios kaip TotalEnergies, dešimtmečiais investavo į Rusijos infrastruktūrą. Visa tai tampa akimirksniu pažeidžiama tą momentą, kai Briuselis nuspaus aktyvų konfiskavimo gaiduką.

Antrasis atsakomųjų veiksmų lygmuo nutaikytas į vadinamąsias „C tipo sąskaitas“ – milijardus dolerių korporacijų pajamų, kurias Vakarų įmonės uždirbo Rusijoje, bet negali repatrijuoti dėl sankcinių apribojimų.

Šios užblokuotos lėšos, sukauptos per beveik trejus sankcijų metus, sudaro milžinišką Vakarų kapitalo „baseiną“, kurį Putinas gali akimirksniu paversti ginklu, tiesiog paskelbdamas šias lėšas konfiskuotomis. Maskva gali nedelsdama padaryti finansinę žalą Europos ir Amerikos korporacijoms, tuo pačiu finansuodama savo strateginius prioritetus.

Trečiasis lygmuo – pats rafinuočiausias Putino strategijos aspektas: sisteminga valiutų karinė kampanija, sukurta pakirsti euro, kaip rezervinės valiutos, autoritetą.

Rusijos pareigūnai jau pradėjo koordinuoti veiksmus su Kinijos bankais, kad sandoriai būtų vykdomi juaniais, o ne eurais, tokiu būdu apeinant Europos atsiskaitymų sistemas.

Kalba eina ne vien apie sankcijų vengimą. Kalba apie tai, kad pasauliui demonstruojama: gyvybingos alternatyvos Vakarų finansinei infrastruktūrai jau egzistuoja ir patikimai funkcionuoja.

Tačiau pats pavojingiausias Putino atsakomųjų veiksmų plano aspektas peržengia momentinį aktyvų perėmimą ir virsta sistemingu Vakarų finansinės hegemonijos ardymu. Aš tai analizuoju kaip sąmoningą strategiją, kuria siekiama paspartinti pasaulinės valiutų sistemos fragmentaciją, stumiant dideles ekonomikas link alternatyvių atsiskaitymo mechanizmų ir rezervinių valiutų.

Putinas viešai pareiškė, kad 300 mlrd. dolerių įšaldytų aktyvų praradimas – tai kaina, kurią verta sumokėti, jei ji paspartins Vakarų dominavimo tarptautiniuose finansuose žlugimą.

Tokia perspektyva tai, ką Vakarai laiko bausme, Rusijai tampa „išsilaisvinimu“.

Šios finansinės karo kampanijos geopolitinės pasekmės toli peržengia tiesioginių dalyvių ribas.

Kinija, stebinti iš Pekino, mato patvirtinimą savo seniai kartojamam argumentui, kad Vakarų finansų sistema – tai geopolitinio spaudimo instrumentas, o ne neutrali infrastruktūra.

Saudo Arabija ir Persijos įlankos šalys, sukaupusios milžiniškus dolerinius ir eurinius rezervus, tyliai iš naujo vertina riziką, kuri kyla laikant turtą Vakarų institucijose.

Indija, Brazilija ir Pietų Afrika – pagrindinės BRICS koalicijos narės – spartina alternatyvių atsiskaitymo mechanizmų kūrimą, skirtų visiškai apeiti Vakarų finansinę kontrolę.

Tai, kas mane labiausiai gąsdina šioje trajektorijoje, yra tai, kaip ji atspindi ekonominę fragmentaciją, kuri būdavo prieš ankstesnius globalius konfliktus.

Kai didžiosios valstybės ima į tarpusavio ekonominę priklausomybę žiūrėti kaip į ginklą, o ne kaip į stabilizuojančią jėgą, instituciniai karo prevencijos pagrindai ima byrėti. Suverenių rezervų perėmimas signalizuoja, kad ekonominis karas pakeitė diplomatines derybas kaip pagrindinį tarptautinių santykių instrumentą.

Tokiomis sąlygomis kiekvieni prekybiniai santykiai, kiekvienas investicijų srautas, kiekviena finansinė transakcija tampa potencialiu mūšio lauku vis labiau besiplečiančiame keršto ir atsakomųjų veiksmų cikle.

Šio krizės laikas negalėjo būti dar pavojingesnis. Donaldo Trumpo sugrįžimas į prezidento postą sukūrė neapibrėžtumą dėl tolesnės Amerikos paramos Ukrainai, versdamas Europą ieškoti alternatyvių finansavimo mechanizmų.

Šis desperatiškumas stumia Europos lyderius į sprendimus, kurių įprastomis aplinkybėmis jie net nesvarstytų. Ironija gili: siekdama sumažinti priklausomybę nuo Amerikos pagalbos, Europa rizikuoja savo pačios finansinės architektūros stabilumu.

Aš stebiu, kaip Europos lyderiai mėgina suvokti jėgų, kurias jie paleidžia, mastą.

Vokietijos kancleris Friedrich Merz parėmė aktyvų perėmimą, tačiau Vokietijos korporacijos turi vienas didžiausių ir pažeidžiamiausių investicijų Rusijos teritorijoje.

Prancūzijos prezidentas Emmanuel Macron iš pradžių teisiškai oponavo konfiskavimui. Nepaisant to, prancūzų energetikos ir gamybos bendrovės susiduria su tiesioginėmis grėsmėmis, jei Putinas įgyvendins visapusišką atsakomųjų veiksmų programą.

Plyšys tarp politinių signalų ir korporacinių rizikų atskleidžia pamatinį Vakarų pozicijos silpnumą: vyriausybės priima sprendimus, kurių jų pačių ekonomikos gali ir neatlaikyti.

Austrija turbūt pateikia ryškiausią šio pažeidžiamumo pavyzdį. Raiffeisen Bank International taip giliai įaugęs į Rusijos ekonomiką, kad jo pasitraukimui prireiktų metų metus trunkančio kruopštaus planavimo – laiko, kurio Putinas vargu ar suteiktų. Banko milžiniškas ekspozicijos mastas faktiškai pavertė Austrijos finansinį stabilumą priklausomu nuo Rusijos geros valios.

Analogiški modeliai egzistuoja visoje Europoje, kur dešimtmečius vykusi ekonominė integracija sukūrė priklausomybes, kurių neįmanoma lengvai nutraukti be masiškų ekonominių sukrėtimų.

Šios priešpriešos laiko skalė spartėja taip, kad darosi panašu, jog abi pusės ima prarasti kontrolę virš eskalacijos dinamikos.

Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen spaudžia naudoti netikėtąsias pajamas iš rusiškų aktyvų Ukrainos ginkluotei pirkti – žingsnį, kuris iš įšaldytų rezervų padaro aktyvią karinės paramos formą.

Putinas atsakė paspartindamas teisėkūrą, kuri leistų nedelsiant perimti Vakarų aktyvus be teismo peržiūros. Kiekvienas eskalacijos žingsnis sukuria spaudimą kitai pusei atsakyti dar agresyviau, generuodamas inerciją, kurios nei Vašingtonas, nei Maskva, gali būti, jau nebegali suvaldyti.

Finansų rinkos pradeda kainose atspindėti sisteminę šios priešpriešos riziką. Tačiau politinė vadovybė iš abiejų pusių atrodo abejinga platesnėms pasekmėms.

Valiutų prekiautojai tyliai mažina investicijas į eurais denominuotus aktyvus, nuspėdami, kad plataus masto suverenių rezervų konfiskavimas pakirs pasitikėjimą Europos depozitorinėmis institucijomis.

Obligacijų rinkos atspindi augančią nežinią dėl ilgalaikio Vakarų finansinės architektūros stabilumo. Net didžiųjų Europos bendrovių, turinčių turtą Rusijoje, akcijų kainos jau ima atspindėti Putino atsakomųjų veiksmų riziką, nes investuotojai ruošiasi blogiausiems scenarijams.

Bangavimo efektai jau matomi kapitalo srautuose.

Artimųjų Rytų ir Azijos suverenieji fondai diversifikuoja turtą, traukdami lėšas iš Europos finansinių institucijų.

Besivystančių rinkų centriniai bankai spartina aukso pirkimus kaip apsidraudimą nuo valiutų „ginklavimo“.

Draudimo įmokos politinės rizikos padengimui Rusijoje tapo neproporcingai brangios, faktiškai uždarydamos duris bet kokioms naujoms Vakarų investicijoms šalyje.

Šios rinkų korekcijos reiškia plataus masto geopolitinės rizikos pervertinimą, kuris išliks daug ilgiau nei truks pats dabartinis krizės etapas.

Putino strategijoje taip pat yra sudėtingas informacinio karo komponentas, sukurtas stiprinti Vakarų nesutarimus.

Rusijos žiniasklaida pabrėžia skirtingą įvairių Europos valstybių pažeidžiamumo lygį, siekdama kurstyti įtampą tarp Vokietijos ir Prancūzijos, tarp Rytų ir Vakarų Europos, tarp korporacinių interesų ir politinių įsipareigojimų.

Tikslas – ne tiesiog ekonominė žala, o parodymas, kad Vakarų vienybė yra trapi ir kad sankcijos galiausiai labiau kenkia jas įvedančioms šalims, nei jų taikiniams.

Tai, kas daro šią krizę ypač destabilizuojančia, yra tai, kad ji rutuliojasi platesnės sisteminės fragmentacijos fone, kuri kaupėsi metų metus.

BRICS plėtra, alternatyvių atsiskaitymo sistemų augimas, dolerio dominavimo žaliavų prekyboje erozija – visos šios tendencijos dabar susikerta su aktyvų perėmimo krize, spartindamos Vakarų finansinės hegemonijos irimą.

Putino atsakomasis smūgis – tai ne vien reakcija į europinę politiką, tai katalizatorius transformacijos, kuri ir taip jau vyko pilnu tempu.

Kinijos vaidmens šioje transformacijoje neįmanoma nuvertinti. Pekinas metais tyliai kūrė paralelinę finansinę infrastruktūrą: tarpvalstybinę tarpbankinę atsiskaitymų sistemą CIPS, dvišalius valiutų apsikeitimo (swap) susitarimus ir žaliavų prekybos platformas, kurios apeina Vakarų priežiūrą.

Aktyvų perėmimo krizė suteikia Kinijai idealią priedangą paspartinti šias iniciatyvas ir pritraukti naujus dalyvius iš šalių, kurios dabar abejoja Vakarų finansinio saugojimo saugumu.

Aš studijuoju istorinius tokio tipo finansinio karo precedentus, ir atsikartojantys modeliai atrodo niūrūs. Ekonominės tarpusavio priklausomybės pavertimas ginklu paprastai žymi perėjimą nuo taikios konkurencijos prie atviros konfrontacijos tarp didžiųjų galių.

Kai suvereniniai aktyvai tampa prievartos instrumentais, kai transnacionalinės korporacijos tampa geopolitinio varžymosi įkaitėmis, kai centrinių bankų rezervai imami traktuoti kaip karo ginklai – šie įvykiai signalizuoja, kad instituciniai ribotuvai, trukdę kilti globaliam konfliktui, tirpsta.

Pats blaiviausias šio vertinimo aspektas – suvokimas, kad nė viena pusė negali lengvai atsitraukti nuo užimtų pozicijų.

Vakarai įdėjo per daug politinio kapitalo į Ukrainos rėmimą, kad dabar atsisakytų aktyvų perėmimo plano, net jeigu ekonominės sąnaudos pasirodytų nepakeliamos. Putinas savo reputaciją pastatė ant Rusijos ekonominio suvereniteto gynimo, todėl visapusiškas atsakomasis smūgis tampa beveik neišvengiamas, jei Vakarai toliau laikysis savo.

Eskalacijos logika įgavo savą pagreitį, kuris jau ima atsiskirti nuo racionalių kaštų ir naudos skaičiavimų.

Institucinis šios priešpriešos padarytas nuostolis išliks ilgiau nei bet koks Ukrainos konflikto sprendimas.

Kai suverenių aktyvų perėmimo principas taps norma, kiekvienas autoritarinis režimas turės pateisinimą analogiškiems veiksmams.

Kinija galės remtis šiuo precedentu atakuodama Taivano aktyvus per būsimą krizę. Iranas galės nusavinti Persijos įlankos šalių investicijas regioninių konfliktų metu.

Kartą paleistas finansų „ginklavimas“ tampa nuolatiniu tarptautinių santykių bruožu, dar labiau silpninančiu globalios ekonominės integracijos patikimumą.

Stebėdamas šios krizės eigą, aš priverstas daryti išvadą, kad esame liudininkai kažko daugiau nei ginčo dėl įšaldytų aktyvų ar Ukrainos atstatymo finansavimo.

Ši priešprieša yra fundamentalus testas, ar po Šaltojo karo susiformavusi tarptautinė tvarka pajėgs išgyventi sugrįžus didžiųjų galių varžymuisi.

Sprendimas peržengti slenkstį nuo įšaldymo prie suverenių aktyvų perėmimo bus prisimenamas kaip momentas, kai ekonominis karas tapo dominuojančia tarptautinių santykių priemone, pakeitusia diplomatinius ir institucinius mechanizmus, kurie dešimtmečius palaikė santykinę taiką.

Taigi ginčas dėl 300 mlrd. dolerių nėra izoliuota finansinė krizė, o pradinė platesnės kovos dėl kontrolės virš globalios ekonominės sistemos fazė.

Žiaurus Putino atsakomųjų veiksmų planas – tai ne vien kova dėl rusiškų aktyvų susigrąžinimo. Kalba eina apie demonstraciją, kad Vakarų finansinei hegemonijai galima mesti iššūkį, ją pakirsti ir galiausiai pakeisti.

Vakarų atsakas nulems, ar šis iššūkis bus sėkmingas ir ar pasaulis nusiris į fragmentuotą multipolinę finansinę tvarką, kuriai būdingi konkuruojantys valiutiniai blokai ir paralelinės ekonominės sistemos.

Atgalinis skaičiavimas iki šios finansinio smūgio jau prasidėjo, o pasekmės pertvarkys pasaulio ekonomiką ateinančioms kartoms“, - teigia Dž. Saksas.

Susiję:

Nausėdos Budrys atskleidė schemą, kaip galima paimti Rusijos milijardus jų nepaimant ir atiduoti Ukrainai

Belgijos premjeras: Rusijos pralaimėjimas – pasaka, o įšaldytas turtas galiausiai turės būti grąžintas Kremliui