Nenupasakojamas gerumas važiuoti per Lietuvą. Vaizdas keičia vaizdą, o vaizdą vaizdelis: miškai, laukai, pamiškės, upeliai, kapinaitės su medžių guotais, senos sodybos, ąžuolynai, dyzelis pigus – tik keliauk iki svaigaus apsikeliavimo. Visokių tų kelionių būta. Net į kitus žemynus. Stebi tyrinėtojo akim, kas ten kitaip: geriau ar blogiau, linksmiau ar liūdniau, bet visados grįžęs pripažįsti, kad tavo namai yra čia. Dabartinis dileris diegia mūsų sąmonėn pabėgimo iliuzorišką perspektyvą: parduokim savo namus ir išsilakstykim. Po to nusenę sugrįšim su vertinga patirtimi ir pasikavosime savo žemėje su gražiais šlipsais ir Armani kostiumais baltuose poliruotuose karstuose su paauksuotomis rankenomis.
Bet kokių velnių mums iš čia važiuoti, kai gyvename demokratinėje valstybėje, turime karštą vandenį, televizorių ir šiukšlių išvežimo tarnybas, turime autobusus ir troleibusus, net ir įstaigas, kurios tavo namuose gali išnuodyti blusas, blakes ir tarakonus.
Kartą Barselonoje viename pigiame motelyje teko praleisti naktį su ekonominiu emigrantu iš Bolivijos. Tasai apie Europą nieko neišmanė, tik mokėjo ispanų kalbą, kurią aš daugiau mažiau suprantu, bet kalbėti nemoku. Prie vyno butelio apšilę mes išsiaiškinome, kad jis prieš kelias dienas pradėjęs dirbti gatvės šiukšlių šlavėju, ir kai septintą ryto pramerkiau akis, jo jau nebuvo. Mano galvon įsipynė bjauri ryto mintis, kad taip pat niekur nebebus ir mūsų. Šeštą ryto išeisime šluoti pasaulio šiukšlių.
Ir nebebus mūsų todėl, kad esame stumiami iš mūsų gimtos tikrovės. Kartą, prieš kelerius metus iki Justino Marcinkevičiaus mirties, dariau jo namuose interviu ir klausiau apie žmogaus, rašytojo orumo paniekinimą dabartinėje Lietuvoje. Tasai liūdnai nusišypsojo ir atsakė: „Liudvikai, mielas mano, bet į šitą klausimą aš tau neatsakysiu“. Turiu tą įrašą ir nėjau į tas pompastiškas valstybines laidotuves, nes jos buvo valdiškas farsas. Sąžinė neleido vaidinti.
Nenupasakojamas gerumas yra važiuoti per Lietuvą. Man labai patinka ta kryžkelė, kur viena rodyklė rodo į Druskininkus, kita – į Merkinę, ir dar ženklas, kad iki Vilniaus yra 100 kilometrų, o iki Kauno 101. Mano draugui, puikiam poetui Stasiui Stacevičiui iki namų buvo likę tik 400 metrų nueiti per Merkinės pūgą: ne iki Vilniaus ir ne iki Kauno. Neparėjo. Jei žmogus ir buvo išgėręs, tai tikrai ne iš gero gyvenimo.
Bus ir daugiau namo nepareisiančių, jei sėdės tokie mūsų pačių deleguoti žmonės, kuriems nerūpės, kad visi: nemylimi, pigūs, pusbrangiai, brangūs, brangesni ir brangiausi - pareitų namo.
Bet gražu ir graudu važiuoti per Lietuvą. Ypač pro kapines ir mažas kaimų kapinaites, kur pakasti mažutėliai.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]