Gruzija. Nukankinta demokratija

Birželio 25 dieną Tbilisyje įvyko uždara paties baisiausio Gruzijos istorijoje filmo peržiūra: žurnalistams, miesto Dūmos deputatams, žmogaus teisių gynėjams ir nevyriausybinių organizacijų atstovams buvo pateikta videomedžiaga iš neseniai aptiktų požeminių VRM slaptaviečių Samegrelo rajone (Vakarų Gruzija). Daugelis žiūrovų iki šiol negali atsigauti.

Jiems parodė tik nedidelę dalį iš 12 tūkstančių videoįrašų, kuriuose – šokiruojantys teisėsaugos organų vykdomų kankinimų ir tyčiojimosi iš žmonių kadrai. Slaptosios saugyklos buvo įrengtos aukščiausios šalies valdžios įsakymu. Be vaizdajuosčių, rasta daug ginklų, sprogmenų, taip pat ryšio priemonių, karinės amunicijos ir didelis kiekis narkotinių medžiagų: heroino, kokaino, opiumo, subotekso. Be to, opozicijai atstovaujančių piliečių fotografijų bei asmens duomenų archyvas. Tačiau būtent apie įmantrių kankinimų, kokius tik sugeba žmogaus smegenys, kadrus šiandien kalba visa Gruzija. Niekas negali patikėti, kad XXI amžiaus pradžioje tai praktikavo „Saakašvilio reformų komandos“ žmonės, šalyje, paskelbusioje kursą į Europos Sąjungą ir NATO.

Kadrai – nesuklastoti, kankintojai – neišgalvoti, kai kurie jau atpažinti. Ir net nenustebo: „Ak, štai šitas... Visi ir taip žinojo, kad jis banditas ir žmogžudys!” Žinojo ir tylėjo...

Prezidentas Saakašvilis, įsiutusių gyventojų prispaustas prie sienos, įvardijo žmones, kurie, jo nuomone, galėjo prisidėti prie kankinimų: Levanas Kardava ir Davidas Čchatarašvilis – žmonės iš buvusio VRM vadovo Bačo Achalajos aplinkos. Prezidentas patikslino, kad su abiem nebuvo asmeniškai pažįstamas, – jie „atiteko“ jo vyriausybei iš prieš tai buvusios Ševarnadzės komandos. Apie kankinimus Saakašvilis „nieko nežinojo“, tačiau „nežinojimas nepanaikina jo kaltės ir atsakomybės už tai, kas nutiko“.

Vano Merabišvilis, dešinioji Saakašvilio ranka, sukūręs visą VRM struktūrą, laikytas Gruzijos reformų vizitine kortele, – kalėjime. Achalaja – kalėjime. Abu iš kamerų atsiuntė maždaug vienodo turinio laiškus: „Mes atsiprašome gruzinų už tai, kad, nepaisant visų pertvarkymų, „sistemoje“ liko kadrų, kurie kankino žmones nežmoniškomis priemonėmis. Mes reikalaujame kruopštaus šio nusikaltimo tyrimo ir griežčiausios kaltininkų bausmės“. Merabišvilis taip pat pareiškė, kad „nieko nežinojo“.

Dėl kaltinimų kankinimais sulaikyti devyni žmonės. Gruzinai priblokšti ir sutrikę. Su lozungu „teisingumo atkūrimas“ Ivanišvilio komanda atkakliai, štai jau 9 mėnesius, mėgina įteigti gyventojams mintį, kad Saakašvilio vykdytos reformos, įvesta tvarka ir dirbantis kaip šveicariškas laikrodis valstybės aparatas paremtas kankinimais ir prievarta. Iš vienos pusės. Iš kitos pusės, režimas, kankinęs žmones, be savisaugos instinkto visiškai pripažino pralaimėjimą rinkimuose ir pasitraukė. Maža to, jo pagrindinės figūros klusniai leidosi susodinamos į kalėjimą ir iš ten siunčia atsiprašymus. Likusieji laisvėje užėmė gynybos pozicijas. Kaip ir pats prezidentas, kurį irgi beliko pasodinti. Toks įspūdis, kad jis ypatingai nesipriešins.

Kol gruzinai sprendžia šią dilemą, naujoji valdžia įnirtingai imasi kadrų keitimo. Valdant Ivanišviliui 42 tūkstančiai gruzinų prarado darbą. Sustabdyti praktiškai visi daugmaž reikšmingi ekonominiai ir plėtros projektai. Išorinių investicijų – nulis. Žadėta žemės ūkio revoliucija taip ir neįvyko – gyventojų prašoma turėti kantrybės. Kriminalinės žinios vėl įsitvirtino naujienų laidose, nors VRM teigia, kad teisėsaugos pažeidimų regimai sumažėjo. Vietoj asmeniškai Ivanišvilio pažadėtos 250 larių (150 dolerių) pensijos kas mėnesį pensininkams mokama tik 125. Tačiau „Gruzijos svajonės" reitingai nė trupučio nesumažėjo: pagal paskutines socialines apklausas spalio mėnesį vyksiančiuose prezidento rinkimuose 41 % rinkėjų pasiruošęs balsuoti už „Gruzijos svajonės” kandidatą ir tik 11 % už „Nacionalinio judėjimo” kandidatą.

Mano namų langai žvelgia į buvusios ligoninės pastatą. Nuo 1993 metų ten gyvena pabėgėliai iš Abchazijos. Dar vadovaujant Eduardui Ševarnadzei viename lange pasirodė jo partijos vėliava „Gruzijos piliečių sąjunga“. Atėjus Saakašviliui nuomininkai ją pakeitė nauja – penkių kryžių baltai raudona. Po 2008 metų rugpjūčio karo jie vėliavą nukabino. Pasirodžius „svajotojams“ lange atsirado „Gruzijos svajonės“ vėliava. Po kelių mėnesių nukabino ir ją. Kodėl, nežinau. Gal išsikraustė. O gal pagaliau suprato, kad kvaila kurti numylėtinius ir geriau pasikabinti užuolaidą.

Čia, iš visko sprendžiant, glūdi pagrindinė gruzinų tautos klaida: mes balsuojame ne protu, o emocijomis. Mes balsuojame ne „už“, o „prieš“, ne už Saakašvilį, o prieš Ševarnadzę. Ne už Ivanišvilį, o prieš Saakašvilį. Gal bent jau spalį pagaliau balsuosime galva?

Vertė Alicija Žukauskaitė | ekspertai.eu

Šaltinis newtimes.ru