Gulbės giesmė

Kaip šiandien prisimenu aną 1991-ųjų rugpjūčio 21-osios vakarą, kai SSSR pučistų nurodymu per TV kanalus buvo transliuojamas Piotro Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“ vaizdo įrašas. Užmiršusiems priminsiu, kad tai romantinė istorija, kurios libretas sukurtas pagal senovinę vokiečių legendą, pasakojančią apie princesę Odetą, kurią piktas burtininkas Rotbartas pavertė gulbe. Emociškai įspūdingiausias balete yra finalinis Odetos šokis (galėtume sakyti – Gulbės giesmė). Kiekvienos balerinos svajonė gauti šį vaidmenį ir sušokti Odetos šokį, kaip ir kiekvieno dramos aktoriaus – suvaidinti Hamletą, sprendžiant dilemą: būti ar nebūti. Lygiai kaip ir kiekvieno ambicingo politiko – tapti prezidentu, vadovauti valstybei, skaidrinti piliečių būtį ir gerinti buitį ir įsirašyti savo vardą istorijon. Pamenu, kaip bežiūrint paskutinę kulminacinę „Gulbių ežero“ sceną apėmė kažkoks nykus koktumo jausmas, suvokus, kad perversmininkai satanistiškai tyčiojasi iš visuomenės: „Na, pasižiūrėkit, demokratai, kaip agonijoj miršta jūsų viltys ir įsivaizdavimai apie grožį, gėrį, geresnį ir teisingesnį pasaulį“.

Suprantama, teatras ir gyvenimas nėra tapatūs dalykai, tačiau iš kur kitur dramaturgai ir scenaristai galėtų semtis vaizdinių ir siužetų savo dramoms, jei ne iš mūsų ašarų pakalnės? Kaip tik šį trečiadienį, sulaukęs Lino Balsio paaiškinimų po 3 valandas trukusio Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Generalinės prokuratūros šulų pašnekesio už uždarų durų, sugrįžo tas pats koktumo ir nevilties jausmas. Iliuzijos, kad J. E. D. Grybauskaitė iš tikro nori sugrąžinti valstybę piliečiams (kaip kalbėjo savo inauguracinėje kalboje), akimirksniu virto skeveldrom ir šipuliais. Galvoje ėmė suktis daugybė versijų, kas vyko, vyksta, kokie tų vyksmų ir sprendimų motyvai bei potekstės? Visuomenė, davusi Prezidentei neįtikėtinai svarų pasitikėjimo kreditą, su viltimi stebėjo ryžtingus jos sprendimus, manydama, kad jų esmė ir intencija yra būtent siekis atsiimti iš „valstybininkų“ užvaldytą valstybę, juk negali grąžinti piliečiams to, ko neturi, neatsiėmei. Palaikančioji Prezidentės veiksmus visuomenės dalis gana atlaidžiai žiūrėjo į skurdžią Prezidentės retorikos stilistiką, nenorą aiškinti vienų ar kitų veiksmų motyvacijos, manydami, kad ji ir sau taiko imperatyvą: „Reikia ne kalbėti, o dirbti“. Tauta buvo suteikusi Prezidentei indulgenciją – pasitikėjimo mandatą, kol jos veiksmai atitiko visuomenės lūkesčius, ar bent atrodė, kad daugiau ar mažiau atitinka. Pradžia buvo gera ir viltinga – pakedenta VSD „viršūnėlė“, įdėmiau ir ryžtingiau pasižiūrėta į URM ambasadorių skyrimo tradiciją, net imtasi reikšti nepasitikėjimą konkrečiomis „valstybininkų“ tinklo personalijomis: Mečiu Laurinkumi, Dainiumi Dabašinsku ir jų pagalbininku Vygaudu Ušacku. Klanas ne juokais išsigando ir suūžė kaip lazda pakrapštytas ir paerzintas bičių lizdas. Per visą informacinį lauką (nekalbant apie „valstybininkų“ vėliavnešį „Lietuvos rytą“) aidėte aidėjo pačios baisiausios prognozės apie grėsmes demokratijai, užsienio politikos tęstinumui ir atsiritančią diktatūrą iš S. Daukanto aikštės. „Valstybininkų“ propagandininkai kaip žuvys neršė po visus interneto portalus, nevengdami nei užuominų apie Prezidentės politinę biografiją, nei atvirų įžeidimų. Ponui V. Ušackui, kompensuodami prarastą postą, „valstybininkai“ turėtų prisegti ordiną už tą suteiktą mėnesį, per kurį klanas spėjo persigrupuoti ir pereiti į kontrpuolimą. Naiviai Valdas Vasiliauskas sudėliojo šachmatų partijos scenarijų „Prezidentė pradeda ir laimi“, kai po geros pradžios buvo prarastas „tempas“ (šachmatininkai turi tokį terminą). Pirmą sykį Prezidentė sumindžikavo prieš šv. Kalėdas, kai, anot Generalinės prokuratūros, turėjo būti baigtas Kauno pedofilijos bylos ikiteisminis tyrimas, ir terminą leido pratęsti dar mėnesiui – būtent tam pačiam laikui persigrupuoti, kurį davė ir V. Ušackas Mečiui Laurinkui. Išvakarėse prieš generalinio prokuroro susitikimą su D. Grybauskaite, „Delfi.lt“ pasirodo Indrės Makaraitytės komentaras, kurį ji baigia dviem labai įdomiai miglotais sakiniais su nedviprasmiškom užuominom: „Vis dar norisi tikėti, kad D. Grybauskaitė prezidente tapo ne todėl, kad tik ji to panorėjo. Bet, jei jos tonas nesikeis, galiausiai teks sekti Rolando Pakso pėdomis ir kaltinti dirbti nepadedančią aplinką.“ Kalbama šiomis užuominomis greičiau ne apie Prezidentės toną, o perspėjama dėl galimų veiksmų, juk akivaizdu – aplinka nepatarinėja D. Grybauskaitei, kokiu tonu ji turėtų kalbėti. Neabejoju, kad tokių užuominų būta kur kas daugiau, kurių poteksčių mes nesugebėjome perskaityti ir dešifruoti, tačiau Prezidentė jas puikiai suprato. Kaip kitaip galėtume paaiškinti jos trečiadieninio sprendimo logiką? Prezidentė, konstatuodama, kad generalinis prokuroras A. Valantinas su savo pavaldiniais dirba gerai, faktiškai stoja į priešpriešą su Seimu, kuris prieš savaitę buvo patvirtinęs TTK tyrimo kardinaliai priešingas išvadas. Tai akibrokštas ir tokios pat rinktos valdžios, kurią išrinko ta pati tauta, kaip ir ją, pažeminimas. Prisiminkime, Seimo TTK komiteto pirmininkas yra sakęs, kad po Seimo sprendimo jis neįsivaizduoja, kaip generalinis prokuroras galėtų tęsti darbą šioje valstybės institucijoje. Pasirodo, įmanoma – lietuviškas „valstybininkų“ kupranugaris nebūtų kupranugaris, jei nepralįstų pro adatos skylutę. Antra vertus, ir tai kur kas svarbiau, kad Prezidentė galėjo ryžtingai elgtis, kol jautė, kad turi didžiausią piliečių palaikymą. „Valstybininkų“ oponentams, pasitelkusiems net ultrapatriotų brigadas, niekaip nepavykdavo to pasitikėjimo balanso perlaužti į savo pusę. Pagaliau pavyko. Tad kyla klausimas, kokie motyvai lėmė „garbėtroškos“ sprendimą tos garbės ir palaikymo vienu sprendimu atsisakyti ir nebetekti? Hipotezių gali būti daug, bet man regis, kad pagrindinis atsakymas Hamleto dilemoje: „Ar su kardu prieš negandų marias į kovą stot ir jom atsikratyti“, ar politinė savižudybė? Liūdna, bet buvo pasirinktas antrasis variantas. Tik visiškai supančiotas, gal ir su įremtu į smilkinį pistoletu trilerio herojus galėtų adoruoti ir toleruoti Generalinės prokuratūros „fantazmą“  apie baigtą tirti bylą su vienu įtariamuoju A. Ūsu. Labai niūru ir koktu, kai taip atsitinka, bet tauta jau turi imunitetą. Pamename, kaip su ašara akyse Prezidentas Valdas Adamkus guodėsi, pasirašęs „Leo.lt“ įstatymo pataisas, kai, nors ir visuomenės spaudžiamas, apsisprendė eiti ne su tauta, o su galingais  oligarchais ir klanais, kurie vėliau pasistengė iš jo padaryti karikatūrą. Panašu, jog siužetas kartojasi. Jei Prezidentė tapo šantažo auka, vadinasi, padarė lemtingą klaidą – nepasinaudojo piliečiais, kurie buvo įtikėję ir laukė iš jos, kad jiems ji galėjo sugrąžinti valstybę. Gulbės giesmė... O kad tautos neužkluptų neurozė ir depresija, yra vienas išganingas ir slopinantis neigiamas emocijas receptas: Sumuštinis „Gulbių ežeras“ Ingredientai: 1 kiaušinis 1 riekelė duonos Sutarkuoto fermentinio sūrio 1 česanako skiltelė Gaminimas: Apkepkite duonos riekelę iš vienos pusės. Apkeptąją duonos pusę įtrinkite česnaku, kitą pusę patepkite sviestu. Atskirkite kiaušinio baltymą nuo trynio. Išplakite baltymą iki standžių putų. Išplaktą baltymą sudėkite ant duonos riekės ir atsargiai į jį trynį. Ant sumuštinio viršaus užberkite truputį fermentinio sūrio. Kepkite karštoje orkaitėje 5 minutes. Ištraukite sumuštinį iš orkaitės, įsijunkite televizorių, transliuojantį „Gulbių ežerą“, ir mažais kąsneliais valgykite į sveikatą, kol slogutis praeis.  „Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]