Publikuojame režisieriaus Aleksandro Sokurovo mintis, kurias užrašė Jelena Jegeriova. Vertė Alicija Žukauskaitė. Ekspertai.eu.
Žmogų, kažką mačiusį savo akimis, sunku įtikinti, kad to nebuvo. Matytas vaizdas jam yra įvykęs faktas. Ta prasme kinas – baisus ginklas.
Mano tėvas išėjo į frontą būdamas septyniolikos ir grįžo visas žaizdotas. Jis nemėgo vaidybinio kino apie karą. Žmogus, matęs karą, nenorės vėl rodyti tą karą ekrane. Jame nėra nieko gražaus: tankas dega negražiai, žmogus, gavęs kulką, rėkia visai ne tai, kas rėkiama rusiškuose filmuose, net jei tai pačių išradingiausių jaunųjų režisierių darbai.
Kurti ekrane mirties romantiką, karo romantiką – bjaurus ir vyro nevertas reikalas.
Kartą ginčijausi su Solženycinu.
Jis sakė esąs dėkingas metams, praleistiems kalėjime. Aš visiškai nesutikau, o tariau: geriau pamėginkite įsivaizduoti, ko jūs netekote.
Rusijoje nėra į ką žiūrėti, tai nevizuali šalis. Režisieriaus formavimuisi idealesnių sąlygų nesugalvosi.
Terorizmas – tai ne personifikuotas blogis, o daugybės žmonių ydų išdava.
Ne masės ėjo paskui Hitlerį ir Leniną, o atvirkščiai. Iš pradžių vyksta liaudies nusikaltimas, o po to atsiranda nedidelis, nemaloniai atsiduodantis subjektas, kuris tuos apakintus kažkur nuvilioja. Ir dėl to aš suprantu europiečius, su baime besidairančius į Rusiją. Nacistinės valstybės atsiradimas – visiškai įmanomas dalykas.
Niekas taip neugdo žmogaus, kaip kitas žmogus.
Moterys yra fenomenalios. Jos turi kažkokį ypatingą sugebėjimą matyti viską iš šalies. Man neteko sutikti moterų su paplaukusia galva, bukais smegenimis. Vyrų – kiek tik nori. Net gyvenimas nepadaro jų išmintingais.
Visa, kas manyje blogiausia, yra dėl vizualinio poveikio. Visa, kas geriausia manyje, sukurta literatūros.
Reikšmingą kino kūrinį šiandieną galima sukurti tik atsivertus Folknerį, Dikensą ar apskritai kokį nors storą romaną. Šiandien tik jame galima pajusti jaudulį ir susižavėjimą.
Jeigu staiga imtume ir uždraustume Maskvai nors tris keturis mėnesius dalyvauti ekonominiuose ir politiniuose procesuose, mes iš karto pamatytumėme, kaip pasikeistų šalis: į gerąją pusę.
Kai Peterburgo gatvėse pypsi automobiliai, visi žino, kad tai - žmonės iš Maskvos.
Niekada gyvenime nesiskolinau pinigų. Badavau, kentėjau, visko buvo, tačiau nesiskolinau. Jei vyras nesugeba išspręsti elementariausių savo gyvenimo klausimų, kas tuomet bus iš tikrųjų sudėtingose situacijose?
Rusai gyvena nesutardami net su savo organizmu.
Rusų aistra viską kopijuoti – Londono parduotuves, prancūzų restoranus, italų architektūrą – ir ankščiau, ir dabar gali būti paaiškinta užsitęsusiu vystymusi. Mes, žinoma, turime šio bei to savo, tačiau tas „šis bei tas“ neišreikštas, nesuformuluotas. Todėl pirmiausia Rusijoje originali yra muzika: mano nuomone, Glinka ir Musorgskis.
Kinas man niekada nebuvo vertybė. Kinas – tai antrinis menas. Kinematografinė terpė man svetima: aš beveik nieko nepažįstu iš savo kolegų. Kinas man tiesiog leidžia kurti kažkokius dalykus.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]