Herkus Kunčius. Miniatiūros apie Tuminą ir Putiną 2

Iš sutuoktuvių sukaktuvių:
JI. Gražios gėlės.
JIS. Raudonos kaip meilė.
JI. Grafomanas.

KŪNUI IR DVASIAI

Abu puoselėjo laiko patikrintas vertybes, mėgo šaunias tradicijas, todėl kartą per mėnesį Tuminas su Putinu savo bute rengdavo kviestinius ir, žinoma, siautulingus pietus, į kuriuos ateidavo šalies elitas. Tada, susėdus už stalo, Tuminas vaišindavo svečius sūdytais grybais, o Putinas pilstydavo girą.
Užkandus ir atsigėrus, Tuminas užstalėje mėgdavo nuosekliai pasakoti apie dujas, o Putinas ilgai svarstydavo apie literatūrą ir meną.
Sočiai vaikinams išsikalbėjus, kuomet svečiai išsiskirstydavo namo, Tuminas su Putinu, suplovę indus ir prašlavę grindis, traukdavo į mišką, kur kvėpuodavo pilna krūtine ir iki vėlumos klausydavosi lakštingalų čiulbesio.

NEPAMIRŠTAMI ĮGŪDŽIAI

Įdėjęs daug nesavanaudiškos meilės ir sukūręs pavydėtinai jaukią aplinką namuose, kur ropojo mažasis Tu-Pu, Putinas užsimanė vaikelį pradžiuginti vėžliuku. Tuminas gi, atvirkščiai, norėjo mažyliui kažko minkšto, šilto ir švelnaus.
Nutvėręs už ausų namuose atsiradusį triušiuką Putinas pamėgo – paslapčia nuo Tumino – sandėliuke kvosti: „Kur gimęs? Kuo vardu? Ar turi giminių užsienyje? Koks tavo slapyvardis? Slaptažodis? Ir apskritai, kas tu toks?!."
Kartą visa tai pamatęs Tuminas labai nuliūdo, tačiau didvyriškai tylėjo ir neišsidavė žinantis Putino paslaptį.

NAUJIEJI METAI

Paspaudus šalyje šaltukui ir atėjus Naujiesiems metams, kolegų įkalbėtas Tuminas virsdavo Seniu Šalčiu, o Putinas, paakintas bendražygių, apsimesdavo žavinga Snieguole.
Išsidūkę „Eglutėje" ir dosniai apdalyti dovanėlėmis, sumaniausi neaprėpiamos šalies berniukai vėliau glaustydavosi prie Snieguolės šlaunų, o mergaitės smagiai tampydavo Senio Šalčio barzdą.
Ir tik vienturtis Tu-Pu, tą dieną neišmanydamas kaip persiplėšti, Kremliuje pamėlynavęs bliaudavo.

KŪRYBINĖS AMBICIJOS

Nežinia kodėl, tačiau Putinas užsimanė teatre suvaidinti Hamletą.
Tuminas, ne vieną dieną atsakingai svarstęs, sukvietė Meno tarybą ir pasiūlė jam Otelą, blogiausiu atveju, Homerą ar Sokratą. Tačiau Putinas užsispyrė ir, žinoma, gavo trokštamą vaidmenį tragedijoje.
Pasisekimas Tumino vadovaujamame teatre buvo stulbinantis. Atsistoję žiūrovai po premjeros plojo Putino Hamletui valandą, o kai kurie net sugrįžę namo. Negana to, Putinas gavo tiek gėlių, kiek nebuvo sostinė mačiusi per visas Kremliaus gensekų laidotuves.
O Tuminui, iš už kulisų stebint įstabų Putino triumfą, tą kartą sukirbeno pristatyti visuomenei ne ką mažiau ambicingą projektą. Jame Putinas vienu metu vaidintų Gazpromą, Lukoilą, Šarvuotį Potiomkiną ir – nebijodamas iššūkio – jų nuotaką Maskvą.

BALTAS PAVYDAS

Nors Tuminas nebuvo garbėtroška, tačiau sužinojęs, kad Putinas netrukus gaus Nobelio premiją, baisiai sunerimo. Jautėsi neįvertintas, draugo išduotas ir netgi pažemintas.
Kada Putinas siūdinosi būsimoms iškilmėms fraką, Tuminas užsispyrė – baltų marškinių nesivilksiąs, varlytės nesirišiąs – ir treptelėjęs koja netgi pareiškė, kad į Švediją su Putinu – kaip antai Brodskis su Venclova – nevažiuosiąs. Taip pat ir į Norvegiją, Daniją, kitas Skandinavijos šalis.
Putinas tą vakarą iš paskutiniųjų stengėsi valdytis, tačiau po vidurnakčio gerokai apstumdė Tuminą, kuris vėliau lovoje ašarojo ir iki paryčių teisinosi, kad dėl to šnobelio pasikarščiavęs be reikalo.

VIENATVĖ

Grįžęs namo po tarnybos, valstybės reikalų nukamuotas Putinas neretai guosdavosi, kad jaučiasi dramatiškai vienišas, nebeturi draugų – vien pavydžius bendražygius.
„O aš?.." – viltingai klausdavo Tuminas.
„Tu visai kas kita", – atsakydavo Putinas ir palinkdavo prie Tumino barščių.

DŪMAI NAMUOSE

Vieną dieną, kai miegamajame, Putino tualetinio stalelio stalčiuje, Tuminas aptiko pažįstamą Konfucijaus tomelį, o kitą kartą –­ Hemingvėjaus „Senį ir jūrą", įtardamas negerus dalykus, ėmė stipriai pavyduliauti. Tačiau vyriškai su Putinu pasikalbėti ištikimybės klausimu Tuminas vis delsė, mat ir pats meilės reikaluose buvo vis dar susipainiojęs.

LABAI PROTINGAS VAIKAS

Tuminas, sugrįžęs namo po darbų, labai mėgdavo apie save atsigulęs skaityti, o Putinas, įsitaisęs fotelyje, žiūrėti į save per televizorių. Kartą abu, praradę budrumą, nepastebėjo kaip iš namų dingo mažasis Tu-Pu.
Tik po vidurnakčio susivokę, kad namuose niekas nebliauna, Tuminas su Putinu puolė pradingėlio ieškoti.
Pėsčiomis apėję stotis ir iškratę giliausias landynes, ankstų rytą rado Tu-Pu Partijos suvažiavime. Ten, apspistas suktų ideologų, vienturtis Tu-Pu juos mokė gyvenimo tiesų. Vaikinų nuostabai, barzdoti Partijos išminčiai aikčiojo ir niekaip negalėjo patikėti, kad dar nepramokęs kalbėti mažylis jau žino atsakymus į visus klausimus.
Tai pamatę Tuminas su Putinu, nors ir buvo įsiutę, nebepyko ant Tu-Pu, atvirkščiai, didžiavosi savo genais.

KOKYBIŠKAS LAISVALAIKIS

Sekmadieniais Tuminas mėgdavo rūsyje meistrauti, o Putinas, pasibalnojęs šluotą, sukdavo ratus aplink namus.
Tačiau kartais vaikinai susimirksėję ir Tu-Pu palikę auklei, patraukdavo į zoologijos sodą. Ten Tuminas lipte prilipdavo prie beždžionių, o Putinas, įsitvėręs į narvo virbus, stebėdavo riaumojančius plėšrūnus.

AUDRINGOS VEDYBOS

Nors ilgus metus valdė bendrą ūkį, broliškai dalijosi turtu ir darniai gyveno, Tuminas su Putinu vieną vakarą susikirto, kuris kurį turi vesti.

www.literaturairmenas.lt