Himnas ir gyvenimas

Prieš šią šventę Jie buvo smarkiai išsigandę. Tie, kurie ne Mes. Kurie atsako už tai, ką padarė ir ko nepadarė. Kuriems pagal pareigas privalu spręsti ir atsakyti už tai, kas yra ir ko neturi būti. Kur gauna algas ir premijas už klaidingus sprendimus ir nesprendimą.

Vargais negalais pavyko prispausti, kad žurnalistai ir visuomenė nenutrūktų nuo grandinės. Juk Valstybės diena, kurią reikia kaip nors pragyventi. Ką nors iš tribūnos pasakyti. Kalbų rašytojai prakaitavo, su meilužėmis lovose tarėsi – kaip tą pasakyti optimistiškai?

Tai ką nustėrę stebime – dešimtmečiais krėstų nesąmonių rezultatas ir galimos nelaimės ženklas. Bausmė už tai, kas Gedimino kalnui daryta ir nedaryta. Dabar tikrai darys, ką reikia. Bet spręs nebe žmonės, o Dievas – duos laiko susitvarkyti arba ne.

Ar nutars mus nubausti ir visą vasarą lis? Mėnesio prognozėje Vilniui tik 6 dienos be debesėlio su lietaus lašiukais. Nors gal tai mūsų numylėto rusų Gismeteo propaganda ir nepasitvirtins?

O jei nebus auksinio rudens, o vien ciklonų eisenos iš Atlanto? Jei žiema bus kaip pernai – pliusinė žliugė? Tada baigsis blogai. Vieno kalto nėra, visi norėjo kaip geriau. O šventes vis tiek reikia švęsti.

Gyvenam, kai šventumas, tikėjimas ir pasiaukojimas išsigandę traukiasi. Kai viskas galima, tik negalima galvoti ir sakyti to, kas negalima. Kai siautėja teisės be pareigų, laisvės be atsakomybės ir malonumai dėl malonumų.

Ir noras viską ir visus, kas tam prieštarauja, uždrausti. Gal nežlugsim, standžiai įspausti į kitą darinį dabarį esam didelio mechanizmo dalis. Gal ir griūvant šlaitams išstovėsim, net ir praradę savastį. Tik klausimas, ar tai dar būsime mes.

Nebesugebame, neįstengiame ir nebesistengiame švęsti Šventės. Nebetikime sakralumu, praradome džiaugsmą dėl priežasties. Pavertėm šventes ilgaisiais savaitgaliais su pasibuvimais, susiėjimais, pasisėdėjimais. Išeiginėmis.

Tyla įtempta ir pykčio daug. Pažemintieji ir nuskriaustieji klausia – ar liktų kas iš tų giedančių himną, nepabėgę per upelį? Širdis atsako – liktų, tik iš kalbančių tribūnose – nedaug. Jie įpratę viską parduoti. Atlaikys, kaip visada, paprasti, tylūs, maži.

Nesvarbu, gieda, ar ne, tik kurie – niekas nežinom. Nes didelius išbandymus išlaikai arba ne tik tada, kai egzaminas ateina. Noriu tikėti, kad to nebus. Noriu tikėti, kad išlaikysim.

Karalystę turėjom ir praradom. Kitas popiežius net neatsiminė, kad buvom karūnuoti. Valdovai užmiršo, nors niekas karūnos nepripažino negaliojančia, kaip Nidos botelių. Ir daugelį šimtų metų neatsiminėm ir nešventėm.

Net nežinojom nei dienos, nei valandos. Dabar atsimenam ir švenčiam Karalystės ilgesį. Nes tai vienintelė šventė, už kurią neprivalom niekam būti dėkingi. Net juos pakenčiam šalia, kai ateina su mumis pagiedoti ir pasikelti reitingų.

Taip, valdiško apsimetinėjimo begalybė. Prisitaikymas ir daug Taip Reikia. Bet yra meilės, kuri patiems netikėta. Ir tikra. Nes niekas taip nesuvienija kaip daina.

Ir žmogų, ir šalį reikia mylėti kasdien, o ne per gimtadienius ar šventes. Tikra meilė nerėksminga, nesididžiuoja ir neapkenčia tuščių žodžių. Ji viską pakelia ir džiaugiasi tuo, kas yra. Jai dovanų nereikia, nes ji pati yra dovana.

Joks valdovas jos negali duoti. Myli tokį, koks yra ir neklausi, ir nelauki naudos. Džiaugsmas kartu ir negalėjimas išeiti, kai nebeįmanoma. Dainuoji kasdien, be garso ir ne už pinigus.

Kai meilės nelieka, nelieka ir tavęs. Tada atsibundi ir pamatai, kad esi miręs. Tikrumas nemėgsta karnavalų, pasirodymo, iškilmingų pliurpalų ir skanduočių. Kas myli neina rėkdamas per gatves ir apie tai vengia kalbėti. Meilė gyvena širdies tyloj.

Ji yra didžiausia pasaulyje jėga. Niekas jokiais kankinimais ir turtais negali priversti mylėti. Ir priversti nebemylėti. Meilę pajunti iškart, kaip paukštis pavasarį. Atsikeli ir eini ten, kur tave šaukia.

Atskirsi pagal tai, kad esi mažesnis. Kad gali viską ir save atiduoti, jei reiktų, nors baimė ir tamsa aplinkui. Apsimetimą, veidmainystę ir netikrumą irgi pajunti iškart. Tai mūsų išbandymas.

Buvo vienišų minioje, džiaugsme ir tarp vėliavų. Yra nežinančių, pasiklydusių, su jais susitinkat akimis ir atpažįstat. Palaiminti abejojantys, nes jie yra tikri. Maži yra stipriausi, vėjas nulaužia ąžuolus, o žolė palinksta ir vėl atsitiesia.

Neapkenčiu netikrumo. Rankos vakarais skauda po darbo ir akys būna sunkios. Yra daug tų, kurie supranta ir palikti vieni. Kurie nori paklausti, kodėl ir už ką, bet neturi pas ką ir tyli.

Paklausykit tos tylos ir vienas kitą išgirsim. Mes ne vieni, mūsų daug ir esam stiprūs. Viskas praeis, bet mes nepraeisim. Užsimerkus girdžiu tolimą varpų gausmą. Sveikinu tuos, kurie girdi ir mato. Tai esame Mes.

Šaltinis: alfa.lt