Nuteisto knygų leidėjo „donkichotiškos“ vizijos
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Uldukio baigiamosios kalbos kaltinimų kratinyje pagrindinis kaltinimas toks: Povilas Masilionis, išleisdamas alternatyvią oficialiajam požiūriui rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“, „veikė tendencingai prieš Lietuvos Respubliką ir jos žmones“. Kitaip sakant, šita baudžiamoji byla buvo pakelta į ypatingą, Lietuvai ypač svarbių bylų rangą. (Matyt, dėl to pernai, vasario mėnesį, švenčiant Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmetį, buvo raportuota apie jos perdavimą Vilniaus miesto apylinkės teismui, o šįmet, gal atsitiktinai, o gal ir neatsitiktinai, toje byloje priimtas nuosprendis turėjo įsigalioti ir įsigaliojo Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną.)
Parapijinį lietuviškąjį šios baudžiamosios bylos skambėjimą praplėtė ir paryškino JAV knygų leidėjai. Sužinoję apie Lietuvoje neteisėtai konfiskuotą anksčiau niekur oficialiai neuždraustos Galinos Sapožnikovos knygos tiražą ir leidėjui sukurptą baudžiamąją bylą, jie tą knygą operatyviai išvertė į anglų kalbą ir išleido amerikiečiams. Tame jų leidinyje Galinos Sapožnikovos interviu dalyvių alternatyvus oficialiajam lietuviškajam požiūris į 1991 metų Sausio 13-osios įvykius ir žudynes Medininkų pasienio poste dar labiau sustiprinamas leidėjų komentaru knygos viršelyje. Amerikiečių leidėjų nuomone, čia, kaip ir kitur, „tai buvo JAV specialiųjų tarnybų operacijos“, o šita knyga „padeda suprasti panašių įvykių trafaretą Sirijoje, Ukrainoje, Venesueloje ir kitur“. (Už tokią JAV leidėjų poziciją net negalvojama Amerikoje konfiskuoti knygos tiražo ir sukurpti knygos leidėjams baudžiamosios bylos)
Lietuviškojo Galinos Sapožnikovos knygos leidimo įžangoje taip pat buvo rašoma apie 1991-ųjų metų tragiškuosius įvykius Lietuvoje, kaip apie globalaus masto nusikaltimus. Tačiau JAV specialiųjų tarnybų, o ir lietuviškųjų provokatorių vaidmens tuose įvykiuose neįmanoma giliau patyrinėti, nepanaikinus Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio nuostatų, pripažįstančių tik vienintelį, oficialųjį, požiūrį į Sausio 13-osios ir Medininkų žudynes. Deja, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Eglė Gruodienė man sukurptos baudžiamosios bylos nuosprendyje neišdrįso po mano prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtojo Baudžiamojo kodekso straipsnio atitikimo Konstitucijai. Buvo atmesti ir knygų leidėjo argumentai, kad galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo 54-ojo straipsnio nuostatos visiškai atleidžia knygų leidėją nuo atsakomybės, kai ta alternatyvioji informacija buvo anksčiau paskelbta bei nepaneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones.
Teismas vasario 18-ąją Lietuvos Respublikos vardu nusprendė: „Povilą Masilionį pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 70 MGL (2636,20 eurų) dydžio baudą“. Be to, buvo nuspręsta oficialiai konfiskuoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje esančios, prieš dvejus metus neteisėtai konfiskuotos, Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ tiražą bei leidybinės akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką (procesorių).
Po Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio paskelbimo turėjau dvidešimt dienų apskųsti jį Vilniaus apygardos teismui. Vėliau galėjau eiti dar aukščiau – net iki Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo. Tačiau, rimtai pasvarstęs, nusprendžiau: beviltiška Mūsų politikos „vanagai“ lietuviškuoju „neteisybės virusu“ jau užkrėtė ir Europos teisingumo struktūras. Tai patyrė žurnalistas Algirdas Paleckis, net kelerius metus tuščiai bylinėjęsis dėl kriminalizuotos jo viešai išsakytos nuomonės apie Sausio 13-ąją. Tai patyrė – jau kitos kategorijos byloje – net rašytojo Vytauto Petkevičiaus dukra Liuda Petkevičiūtė, beveik per dešimtmetį neįrodžiusi savo nekaltumo už tėvo parašytus žodžius apie Vytauto Landsbergio-Žemkalnio bendradarbiavimą su Tarybų Sąjungos specialiosiomis tarnybomis. (Matyt, ne už gražias akis Strasbūre dirbantiems konstitucinių dvasių specialistams Lietuvoje kabinami ordinai)
Žinoma, skaudu savo gyvenimo pabaigoje – ir dar už tiesos paieškas – gauti nemenką baudą, net ir teistumą. Be to, gaila sužlugdytos leidybinės akcinės bendrovės. Tačiau tas, prieš aštuonerius metus Seime prastumtas, Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kriminalizavęs ne tik 1991-ųjų metų tarybinę agresiją, bet ir praktiškai dviejų tarybmečio kartų gyvenimą, nepanaikintas sugadins dar nemažai sveikatos ne vienam žurnalistui ar istorikui. Dalį to laikmečio tyrinėtojų jau dabar yra apėmusi liguista baimė. „Parašiau knygą iš tarybinių laikų, – pasakojo vienas istorikas, – bet kol kas jos į spaustuvę nenešu. Dar apkaltins mane ...okupacijos menkinimu ir nuteis...“
Matyt, iš tos liguistos baimės ar nenoro gadinti politikos elitui nuotaikos net necyptelėjo „gimtosios“ Žurnalistų sąjungos vadai bei Respublikos žurnalistikos elitas, kai mane, žurnalistą su pusės amžiaus stažu, kaip didžiausią nusikaltėlį du metus murkdė ir teisė už niekur iki tol oficialiai neuždraustos knygos išleidimą, net nusišluostydami kojas į galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas.
Liūdna, tačiau iš tarybinių laikų atsinešiau ir kitokio, malonesnio, patyrimo. (Čia ir vėl bus pagrindas naujai baudžiamajai bylai pagal BK 170(2) straipsnį, nes tarybmečiu „negalėjo būti“ geriau nei dabar)
O buvo taip 1986 metais „Švyturio“ žurnale išspausdinau straipsnį „Stebuklingosios lazdelės paslaptis“ – apie neteisėtą kaišiadorietės Janinos Markeliūnienės uždarymą į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę. Po to prasidėjo bylinėjimasis su medikais Aukščiausiajame Teisme, o kartu pasipylė žurnalo skaitytojų laiškai apie analogiškas istorijas, kurias sugrupavęs, išdėsčiau savo pareiškime LKP CK sekretoriui Lionginui Šepečiui. Ir štai po to eiliniame Respublikos laikraščių bei žurnalų redaktorių pasitarime sveikatos apsaugos ministras Jonas Platūkis paskelbia: po tokio straipsnio ir pareiškimo sekretoriui mums yra tik du keliai – arba jį, ministrą, reikės sušaudyti, arba „draugą Masilionį“ teks supūdyti kalėjime.
Ministras nepagalvojo, kad gali būti ir trečias kelias. „Švyturiui“ į pagalbą atskubėjo „Komjaunimo tiesa“, „Šluota“, „Vakarinės naujienos“, „Sovietskaja Litva“ ir kiti Respublikos leidiniai, kurie ėmė energingai demaskuoti medikų ir jų užsakovų šunybes. Vitas Tomkus ta tema net parašė knygą „Taranas“ ir tapo „persitvarkymo žurnalistu“. O „draugui Masilioniui“ taip ir neteko supūti kalėjime.
Dabar, neoliberalistinio individualizmo laikais, tai – tik malonūs prisiminimai. Šiandien niekam Lietuvoje, atrodo, neberūpi, kad jau aštuoneri metai Damoklo kardu veikia Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, reguliuojantis mūsų praeitį. Ruošiamas kitas, šio Seimo, dokumentas, reguliuosiantis ir dabartį. Apie ateitį nekalbu, – ją be mūsų žinios žada ant savo sparnų atnešti suglobalėję politikos „vanagai“.
Todėl šiandien – kiek liko jėgų – norisi šaukti sau ir kitiems, dar nepabėgusiems iš Lietuvos Don Kichotams: „Į dvikovą šitą valstybę – ant melo ir neteisybės pamatų statomą valstybę“ (Pasiligojusio teisingumo neoliberalistinę valstybę, o ne Lietuvos Respubliką ir jos žmones, kuo bando mane apkaltinti prokuroras) Tam, kad sukurtume kitokią valstybę, tobulesnę. Tam, kad mums nereikėtų, kaip Romualdui Ozolui, vienam iš dabartinės valstybės „gimdytojų“, gyvenimo pabaigoje klausinėti nusivylusių lietuvių: „Atsakykit, turim dar mes savo valstybę, ar ne?“, „Ar mūsų valstybė – mūsų?“
P.S. neabejingiems skaitytojams
Visiems, atsiuntusiems baudai sumokėti į Povilo Masilionio banko sąskaitą LT537300010015708446 (Swedbank) ne mažiau 30 eurų ir nurodžiusiems savo adresą, bus išsiųstos šios penkios nuteisto leidėjo knygos:
1. „Sukryžiuotų kalavijų karalystėje“. Nešukuota publicistika. V., Gairės, 1999;
2. „Rasota akmenų tyla“. Eilėraščiai, parodijos. V., Gairės, 2009;
3. „Gyvenimo gabalai“. Nešukuota publicistika. V., Gairės, 2014;
4. „Išsovietintoj Lietuvoj“. Satyros. V., Gairės, 2015;
5. „Svajoklė ir svajonių Brolis“. Pasaka – ne pasaka. V., Gairės, 2017.
Atskirai (už 15 eurų su siuntimu) galima būtų išsiųsti ir mano sudarytą „Partizanų teroro aukų atminimo knygą“ (V., Politika, 2011).
El. p.: [email protected]