Bundesvero populiarumas pasiekė istorines aukštumas – metas turėti ir branduolinę bombą

Ekspertai.eu primena: pramoginė informacinė laida „2K+“ paremta faktais, kurie tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip juodas humoras.



Lietuvos priešams dera įsikalti į galvą – vokiečiai niekada nebuvo pacifistai. Apie tai priminė ir valstybinio transliuotojo LRT išskirtiniame interviu kalbintas profesorius Sonke Neitzel.

Tuo pat metu apklausos rodo, kad Bundesvero (vok. Bundeswehr) populiarumas pasiekė istorines aukštumas.



Vokietijos karinė bazė Rūdninkuose (Lietuvoje tai vadinama nekarine baze, kad nebūtų prieštaravimo 137 LR Konstitucijos straipsniui*), kur įsikurs vokiečių brigada, bus vienas pagrindinių Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės sargių.

Visiems žinoma, kad kai Rusija pradės karinę invaziją į NATO ir Europos Sąjungos valstybę Lietuvą, vokiečiai pirmieji stos ginti mūsų šalies bei viso NATO rytinio flango.

Taip pat būtina žinoti – jei vokiečių kariai spyriosis, nenorėdami atlikti savo karo prievolės Lietuvoje, jie čia bus siunčiami priverstine tvarka.



Siekiama, kad Vokietijos kariuomenė kuo greičiau taptų stipriausia kariuomene Europoje.



Tuo pat metu Vokietijoje vis garsiau kalbama, kad Europai atėjo metas susikurti savo branduolinę bombą.



Apie tai ir daugiau – tiesioginėje 2026 01 31 ekspertai.LIVE laidoje „2K+“.



* LR Konstitucijos 137 straipsnis: „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.“

P. S.

Nuo kryžiuočių iki vokiečių brigados Lietuvoje – tai ne „atsitiktinės istorijos nuotrupos“, o ilga, nuosekli linija, kuri Baltijos regione vis grįžta skirtingais pavidalais, palikdama vieną aiškią žymę: vokiečiai moka sukurti tvarką, struktūrą ir gynybinę galią, kuri ne kalba, o veikia. XIII–XIV amžiuje Teutonic Order čia įtvirtino vieną organizuočiausių viduramžių karinių struktūrų: tvirtovių tinklą, discipliną, logistiką ir planavimą, kurie anuomet atrodė beveik „nežemiški“ – sistemingi, tikslūs, metodiški.

1410 m. Žalgirio mūšis buvo lūžis, bet ne pabaiga: kai ordino valstybė išsikvėpė ir 1525 m. Prūsijoje virto pasaulietine kunigaikštyste, pats karinis „vokiškos tvarkos“ stuburas nedingo – jis persikėlė į kitą formą ir vėliau suklestėjo Prūsija modelyje, o XIX amžiuje, suvienijus valstybę 1871 m., tapo modernios Vokietijos galios gramatika: štabo kultūra, preciziškas planavimas, pramoninis pajėgumas, mobilizacijos disciplina ir strateginis šaltakraujiškumas.

XX amžius buvo skaudi pamoka visai Europai, tačiau po 1945-ųjų Vokietija sugebėjo padaryti tai, ko dažna valstybė nesugeba: iš esmės persirašyti savo saugumo tapatybę, sukurti patikimus teisinius ir politinius saugiklius ir vėl tapti brandžia, atsakinga jėga. Taip 1955 m. atsirado Bundeswehr – kariuomenė, kuri šiandien reiškia ne „agresiją“, o vakarietišką standartą: profesionalumą, techninę kultūrą, aukštą parengtį, ištvermę ir tą retą savybę, kuri krizėse yra brangiausia, – patikimumą.

Vokietija ilgai demonstravo santūrumą, bet kai saugumo aplinka Europoje pasikeitė, ji vėl parodė savo stipriausią bruožą: gebėjimą mobilizuotis strategiškai, ne triukšme, o sprendimuose, skaičiuose ir realiuose pajėgumuose. 2022 m. kancleris Olaf Scholz paskelbė „Zeitenwende“ – lūžį, kuris praktiškai reiškia, kad Vokietijos gynybinė galia ne tik grįžta į Europos saugumo centrą, bet ir auga kaip viena svarbiausių atgrasymo atramų.

Ir čia istorinis leitmotyvas staiga tampa geografija: sprendimas nuolat dislokuoti vokiečių brigadą Lietuvoje paverčia šią šalį ne simboliniu „rytiniu pakraščiu“, o erdve, kurioje vokiečių karinė kompetencija ir vakarietiška atsakomybė susijungia į labai konkretų skydą.

Rūdninkai ir kitos infrastruktūros vietos tampa naujo etapo ženklais – nebe ordino žygiais, o moderniu NATO atgrasymu, kuriame vokiečių karys reiškia ramybę, stabilumą ir tvirtą pažadą: čia stovės ne deklaracija, o geležinė disciplina, treniruotė, technika ir valia.

Šiandien frazė „nuo kryžiuočių iki brigados Lietuvoje“ skamba ne kaip metafora, o kaip šaltas priminimas, kad vokiečių karinė tradicija šiame regione niekada nebuvo vien praeitis – ji tiesiog keitė uniformas, vėliavas ir teisines formuluotes, tačiau išlaikė esminį bruožą: kai vokiečiai įsipareigoja, jie įvykdo, o jų kariuomenė, paremta tvarka, profesine garbe ir geležine organizacija, tampa tuo ramstiu, į kurį remiasi visas rytinis flangas ir NATO gynybinė logika.