Į laimę ar į sumaištį, o gal į protą

Valdysimės referendumais. Turėjom tokių vaikiškų valstietiškų užmojų 2014 metais. Po generaline idėja referendumu atmesti Europos Sąjungos sutartį (bendrą žemės rinką ES ribose) buvo paslėptas ir Konstitucijos pakeitimas: visai sumažinti bet kokių ateities liaudies referendumų rengimo kvotą. Po to ir valdyti šalį nebe Seimo posėdžių salėje, o gatvėje diskutuojamais ir balsuojamais įstatymais.

Tie užmojai anuomet žlugo. Likome Europos Sąjungoje ir su referendumais be išdykavimų. Dabar vėl ateinam į vieną mažaprasmį referendumą – sutaupyti dvidešimties parlamentarų atlyginimą perbraižant arba neperbraižant rinkimines apygardas – ir į kitą jau prasmingą, aktualų, nes jaudinantį.

Tai siūlymas visuotiniu balsavimu keisti sunkiai pajudinamą Lietuvos Konstituciją, jos piliečio ir pilietybės sampratą bei institutą. Pateikta ir idėja (graži), ir tekstas (šiaip sau). Gausybiniai daugybiniai Lietuvos ir tuo pat metu dešimčių kitų šalių piliečiai.

Toks eina valdančiosios jėgos pasitikrinimas. Ar jo reikia mūsų kairei ir dešinei? Jei pakankamai žmonių balsuos už dabartinio pilietybės instituto ryžtingą konstitucinį perrašymą, jei referendumo tekstas laimės, turėsim tolesnių užduočių. Tikriausiai, kovų.

Seimas, tai yra, pakankama jo dauguma, turės priimti konstitucinį pilietybės įstatymą, kuris nei tautos, nei Seimo svarstymams dar nepasiūlytas, tėra tik projektas, įregistruotas raštinėj. Tačiau rytojaus referendumu jo pavadinimas ir idėja bus jau priimti. Patvirtinta ir priimta įstatymas, kurio dar nėra (kaip M. Gorbačiovo laikais); belikęs užpildyti blanką, kad atsirastų ir pats konstitucinis įstatymas. Seime tai lengviau padaryti, o dar ypatingos skubos tvarka.

Idėja patraukli. Kad lietuviai, išsiblaškę ir ieškantys laimės svečiose šalyse – o laimės dalis yra ir gauti tų šalių pilietybę, – galėtų išsaugoti turimą nuo gimimo Lietuvos pilietybę, nebūtų dabar jos atsisakę savo valia.

Gudraujantys vadina atsisakymą „atėmimu“; kiti graudena, neva tai visų „išvažiavusių“ problema, nors iš tikro žmonės ir išvažiuoja, ir parvažiuoja, kai nori ir kaip nori. Juk ne iš Sibirų. Tad verčiau negudraukim žodžiais, žiūrėkim reikmės.

Štai antrasis galimas atvejis – referendumo rezultatas neigiamas. Pernelyg daug kam ten buvo visokių neaiškių ir nesvarstytų dalykų. Nuo piliečio pareigų atlikimo, tarkim, jau tapus kitų šalių piliečiais, iki daugeliui neaiškaus priimtinų mums „bendrapilietinių“ valstybių sąrašo konstituciniame įstatyme. Kas tos organizacijos: OECD (EBPO) ir EFTA (ELPO) – ir kokių ten rytoj į jas dar gali būti priimta? (Rusija ir Kinija – kandidatės).

Nenorintys katės maiše arba istorinės rizikos gali pagrįstai suabejoti. Prisipažinsiu, prie šių priklausau ir aš, nors pritariu, kad prigimties teise turintiems Lietuvos pilietybę ir norintiems ją išsaugoti – reikia padėti.

Turėtume iškart rengti naują referendumą, universaliau suredaguotą Konstitucijai keisti, ir viešai svarstytą dar konstitucinio įstatymo lygmeny. Sutarimas, ne eksperimentas: pavyks nepavyks. Iš stebėtojo pozicijos matau ir paprastesnių būdų, kurių buvo galima imtis arba teks imtis, jei šio balsavimo rezultatas nebus pakankamas. Ne pralaimėjimas, ne tragedija. Proga daryti geriau.

Antai žinom, kas tvirtai konstituciškai nustatyta: šalies prezidentas suteikia Lietuvos pilietybę išimties tvarka, kuri negali būti masinė.

Tąsyk derėtų skirti pilietybės suteikimą ir jos išsaugojimą. Šio nevaržant skaičiavimais, ar tai pavieniai asmenys, ar daugybė persikėlusių kitur, bet norinčių išsaugoti pilietybinį ryšį su Lietuva. Tegul būna ir dešimtys tūkstančių, ir šimtas, jeigu tie nori ir kreipiasi. Ne mechaniškai. Spręstų ir praneštų – „jūsų Lietuvos pilietybė išsaugojama“ – speciali Pilietybės išsaugojimo institucija prie Lietuvos Respublikos Prezidento.

Sprendžiama, kai gaunantieji antrąją Lietuvai draugiškos, priimtinos valstybės pilietybę kreipiasi prašymu į Respublikos prezidentą, kuris dekretu leidžia būtent išsaugoti prigimtinę Lietuvos pilietybę. Galėtų būti ir dekretas tūkstančiui sukauptų, Prezidento institucijos peržvelgtų pavardžių.

Nei supriešinimų, nei rinkiminių aistrų, nei politikavimo intrigų. Pakaktų parlamentarams šiek tiek pajudinti smegenis ir draugiškai susitarti.

Juk jau įrašė į viešai nediskutuojamą konstitucinio įstatymo projektą. Tai kam tada visa referendumo įtampa? Kam išlaidos? Nebent norint paslapčia įpiršti įtartinų valstybių draugystę.